Bad-tibira
Patibira, Dûr-gurgurri

Molinis kūgis su Lagašo karaliaus Entemenos dantiraščiu, skirtu Bad-tibiros dievui (Luvro muziejaus eksponatas)
Bad-tibira
Bad-tibira
Koordinatės 31°22′58″ š. pl. 46°00′16″ r. ilg. / 31.38278°š. pl. 46.00444°r. ilg. / 31.38278; 46.00444
Vieta Pietų Irakas
Regionas Artimieji Rytai
Istorija
Laikotarpis IV tūkst. pr. m. e.- apie 1900 m. pr. m. e.[1]
Tauta šumerai
Valdovai En-Menluana, En-Mengalana ir Dumuzidas Piemuo

Bad-tibira (šumerų k. 'vario kalvių tvirtovė'), dar kitaip Patibira (šumerų k. 'Kalvių kanalas'), taip pat akadų k. Dûr-gurgurri – vienas seniausių pietų Mesopotamijos miestų prie Iturungalo kanalo žemiau Umos. Šio senovės miesto liekanos – tai dab. Tell al-Madineh, esantis tarp Ash Shatrah ir Tell as-Senkereh (senovės Larsa) dab. pietų Irake. Graikų vadintas Panti-Biblos. Šumero karalių sąraše minimas tarp prieštvaninių miestų (antediluvian cities), susikūrusių laikotarpyje tarp Pasaulio sutvėrimo ir Pasaulio tvano.

Istorija

redaguoti

Senovėje miestas buvo įsikūręs šalia pelkių. Tai buvo svarbi aplinkybė, žinant, kad jis garsėjo vario liejyklomis, kurių lydymo krosnyse buvo deginamos nendrės. Žaliavos rūda buvo tiekiama į miestą Eufrato upe ir Iturungalo kanalu. Varis, taip pat ir auksas bei sidabras iš Bad-tibiros sklido po amatininkų dirbtuves visame senovės Šumere. Šie centrai buvo Urukas, Ūras, Uma ir Adabas.

Pasak šumerų mitologijos, prieš Pasaulio tvaną šis miestas buvo antras, pastatytas po Eridu tarp penkių svarbiausių šių žemių miestų – Eridu, Larako, Šurupako ir Siparo . Pagal Nipūro karalių sąrašą,[2] Bad-tibiroje valdė 3 mitiniai valdovai, iš viso fantastiškai ilgame 108 000 metų laikotarpyje. Galima kritiškai vertinti senovės Karalių sąraše pateiktus duomenis, tačiau keturių miestų egzistavimą patvirtina archeologai, nors Bad-tibira dar iki galo neatkasta, o penktojo – Larako – vieta kol kas neidentifikuota.[3] Minėtieji karaliai buvo:

  1. En-Menluana, valdęs 43 200 metų,
  2. En-Mengalana, valdęs 28 800 metų,
  3. Dumuzidas Piemuo (Dumuzid the Shepherd), valdęs 36 000 metų.

Akivaizdu, jog po Tvano miestas prarado savo reikšmę, buvo apleistas, o sostas perkeltas į Siparą. Senajame šumerų tekste apie deivės Inanos nusileidimą į požeminį pasaulį minima miesto šventykla E-mush-kalamma bei rašoma apie tai, kad Inana atkalba demonus neliesti Lulalo, Bad-tibiros patrono, gyvenusio skurde. Galiausiai jie paima puošniuose rūmuose gyvenusį Uruko karalių Dumuzidą, vadintą „Piemeniu“. Tačiau Karalių sąraše yra įtrauktas Dumuzidas Žvejys, valdęs Uruką tuoj po Tvano, tarp Lugalbandos ir Gilgamešo.

„Broliškas tekstas“ dantiraščio įrašuose ant molinių kūgių, dingusių iš archeologinių kasinėjimų aikštelės 1930-aisiais metais, liudijo taikos sutartį tarp Entemenos, valdžiusio Lagašą, ir Lugal-kinishedudu, valdžiusio Uruką. Entemena parodomas kaip šventyklos E-mush Inanai ir Dumuzidui statytojas, pavadinęs ją Lugal-E-mush.

Archeologija

redaguoti

Kai kurios smarkiai apsitrynusios plytų nuolaužos ant kalvos turėjo įrašus, padarytus III Ūro dinastijos atstovo Amar-Sin. Sprendžiant iš akivaizdžiai išsilydžiusių ir sustiklėjusių plytų liekanų ir panašių radinių, pasklidusių dideliame kalvos paviršiuje, miestą nuniokojo didelis gaisras, kurio data nenustatyta.

Miestas buvo priklausomas nuo Larsos, kurios karalius Sin-Iddinam teigė pastatęs Bad-tibiros didžiąją sieną, ir Isino, kurio karalius Lipit-Ishtar, „Nipuro piemuo“, tvirtino pastatęs ten „Dorybės šventovę“.

Literatūra

redaguoti
  • W.F. Leemans, Tablets from Bad-tibira and Samsuiluna's Reconquest of the South, JEOL, vol. 15, p. 214–218, 1957/58

Šaltiniai

redaguoti

Nuorodos

redaguoti