Gotai
Apie subkultūrą skaitykite Gotai (subkultūra)
 |
|---|
| Panonijos ir Dakijos istorija |
| Ilyrai, Trakai |
| Bojai, Dakai |
| Romos imperija (Dakija, Panonija) |
| Gotai |
| Hunai |
| Sklavėnai, Gepidai, Herulai, Langobardai |
| Avarų kaganatas (Avarai) |
| Frankų karalystė, Didžioji Moravija |
| Pirmoji Bulgarijos imperija |
| Madjarai |
| Vengrijos, Rumunijos, Voivodinos, Kroatijos istorija |
Gotai (Plinijaus Vyresniojo vadinami Gutones (Guiones)[1], o Tacito Gotones) – viena didžiausių ir stipriausių rytų germanų genčių.
Istorija
redaguotiKilmė
redaguotiPagrindinis gotų kilmės šaltinis yra VI a. istoriko Jordano Getika.[2] Jis tvirtino, kad rašydamas knygą rėmėsi Kasiodoru, kuris naudojo Ablabijaus surinktomis legendomis.[3] Mokslininkai diskutuoja dėl Getikos patikimumo.[3] Pasak Jordano, gotų tėvynė yra Skandzos (pietinė Skandinavija) ir Gotlando salos. Iš čia jie išplaukė vadovaujami karaliaus Berigo.[4] II a. gotai per Rytų Europą, palei Vyslą ir Bugą, patraukė į pietus ir pasiekė šiaurinės Juodosios jūros pakrantės stepes.
IV a. gotai pasidalino į dvi grupes – ostrogotus (arba ostgotus), gyvenusius į rytus nuo Dniestro, ir vestgotus (arba visigotus), gyvenusius į vakarus nuo Dniestro.
Gotų imperija
redaguotiGotai galybės viršūnę pasiekė, valdant Germanarichui, ostgotų karaliui iš Amalų giminės. Jordanas jį lygino su Aleksandru Makedoniečiu.[5] Gotų imperija užėmė teritoriją nuo Dunojaus iki Aukštutinio Pavolgio, nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Jordanas pasakoja, kad už išdavystę vienas didikas buvo nubaustas, suplėšant į gabalus jo žmoną. Nužudytosios broliai vieno priėmimo metu puolė Germanarichą ir perdūrė jį ietimi. Germanarichas liko gyvas, bet niekada nebepasveiko. Jam nuolat sergant, imperija pradėjo silpti.
Migracijos
redaguoti375 m. hunai nugalėjo alanus, gyvenusius į rytus nuo gotų, ir su jais įsiveržė į gotų valstybę.[6] To laikotarpio istorikas Amianas Marcelinas teigė, kad hunai anksčiau buvo užėmę gotų valstybes Skitijoje.[7] Galėjo būti, kad hunų ataka buvo atsakas į gotų ekspanciją į rytus.[8] Plalaimėjęs Ermanarikas nusižudė, o ostgotai suskilo: vieni patraukė į vakarus pas vestgotus, o kiti pasidavė hunams.
Vestgotai
redaguotiVestgotai, kuriuos į savo teritoriją įsileido Bizantija, tapo tikra nelaime jai. Vestgotai buvo pakrikštyti pagal arijonų apeigas. 381 m. tikėjimas Bizantijoje pasikeitė. Vestgotai tokiu būdu pasijuto izoliuoti. Jie patyrė didelius nuotolius per 394 m. Teodosijaus pilietinį karą su Eugenijumi ir Arbogastu.[9] 395 m. mirė Teodosijus. Tuo pasinaudoję Alarikas I ir jo Balkanų gotai sukilo ir labai nuniokojo Pirėjų, sugriovė Korintą, Spartą, Argą ir Megarą.[10] Atėnai liko nesugriauti tik sumokėję didelę išpirką. 396 m. Alarikas niokojo Peloponesą, kai iš Romos atvyko generolas Stilichonas, netikėtai sumušė gotus ir išvijo juos į šiaurę. Imperatoriaus Arkadijaus patarėjas Eutropijus įsiuto dėl nesankcionuotų generolo veiksmų ir įtikino paskirti Alariką Magister militum (karių vadu) Ilyrijoje 397 m.[10] Jis manė, kad ambicingas romėnų generolas yra pavojingesnis už barbarų vadą.[11]
Suskilę į priešus gotai dalyvavo stambiausiame to laikmečio Europos mūšyje Katalaunijos laukuose šiaurinėje Prancūzijoje 451 m., kuriame romėnai bei jų sąjungininkai – frankai, sarmatai, armorikiečiai, liticianai, burgundai, saksai, ripariečiai, olibrionai ir kai kurios kitos germanų bei keltų gentys – vadovaujami Romos karvedžio Aetijaus (Aetius) po atkaklios ir kruvinos kovos sutriuškino Atilos vadovaujamus hunus.
Gotai buvo samdomi ir tarnavo Bizantijos imperijos kariuomenėje, tačiau klajokliai samdiniai buvo sunkiai valdomi, todėl Bizantijos karvedys Zenonas 471 m. net buvo liepęs išžudyti visus gotus, buvusius Konstantinopolyje.
Gotai minimi Romos apgultyje, kurią vadovaujami Vitigio pradėjo akvedukų, tiekusių vandenį Romai, sugriovimu ir nukariavime (537‑538 m.).
Simonas Daukantas, kalbininkas Kazimieras Būga, kuriam pritaria ir prof. Zigmas Zinkevičius, pietiniams Lietuvos kaimynams naudojamą apibūdinimą „gudai“ kildina iš senojo gotų pavadinimo.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Linguistic Research Center. Gothic online Archyvuota kopija 2014-12-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Heather, Peter (1994). Goths and Romans 332–489. Oxford Scholarship Online. doi:10.1093/acprof:oso/9780198205357.001.0001. ISBN 9780198205357. p. 3
- ↑ 3,0 3,1 Heather, Peter (1994). Goths and Romans 332–489. Oxford Scholarship Online. doi:10.1093/acprof:oso/9780198205357.001.0001. ISBN 9780198205357. p. 5
- ↑ Jordanes (1908). The Origins and Deeds of the Goths. Vertė Mierow, Charles C. Princeton University Press. p. IV (25)
- ↑ Jordanes (1908). The Origins and Deeds of the Goths. Vertė Mierow, Charles C. Princeton University Press. p. XXXIII (116-120)
- ↑ Beckwith, Christopher I. (2009). Empires of the Silk Road: A History of Central Eurasia from the Bronze Age to the Present. Princeton University Press. ISBN 978-1400829941. pp. 81–83
- ↑ Marcellinus, Ammianus (1862). Roman History. Vertė Yonge, Charles Duke. Henry George Bohn. knyga XXI, II, 1
- ↑ Beckwith, Christopher I. (2009). Empires of the Silk Road: A History of Central Eurasia from the Bronze Age to the Present. Princeton University Press. ISBN 978-1400829941. pp. 331-332
- ↑ Wolfram, Herwig (1990) [1979]. Geschichte der Goten [History of the Goths] (anglų). Vertė Dunlap, Thomas J. 1988 (1980 2nd German leid.). Berkeley and Los Angeles: University of California Press [Munich: C. H. Beck'she]. ISBN 978-0-520-06983-1. pp. 136-138
- ↑ 10,0 10,1 „Alaric“. Encyclopædia Britannica Online. Nuoroda tikrinta 2019 m. rugsėjo 19 d.
- ↑ Kulikowski, Michael (2019). The Tragedy of Empire: From Constantine to the Destruction of Roman Italy. Cambridge, MA: The Belknap Press of Harvard University Press. ISBN 978-0-67466-013-7. p. 126.
Nuorodos
redaguoti
- Jordano Gotų istorijos tekstas Archyvuota kopija 2006-04-24 iš Wayback Machine projekto. (angl.)