Sapnas

Apie kaimą žr. Sapnai (Širvintos).

Sapnas – vaizdinių, minčių ir jausmų visuma, patiriama miegant. Dažniausiai sapnavimas siejamas su REM miegu, tačiau gali būti sapnuojama bet kuriuo miego metu; tik prabudus iš REM miego, sapnai lengviau prisimenami, ir REM miego sapnai paprastai būna sudėtingesni bei įdomesni. Sapnai – vienas iš žmogaus psichikos procesų, kurių susidarymo mechanizmas dar nėra galutinai išaiškintas. Pasaulio mokslininkai, rimtai dirbantys šioje srityje savo darbų bei tyrimų rezultatus pateikia įvairių hipotezių pavidalu, kadangi dėl sapno, kaip psichofiziologinio proceso, tyrimo specifikos labai sunku formuluoti tezes, kurias būtų galima patikrinti eksperimentiškai. Dažnai naują, ką tik išplėtotą teoriją paneigia koks nors pavyzdys, kurio ta teorija niekaip negali paaiškinti. Nustatyta, jog ryškiausi ir vaizdingiausi sapnai yra matomi vadinamojo budriojo miego – REM (Rapid Eye Movement – angl.) miego tipo metu. Tuomet galvos smegenys yra ypač aktyvios, o akys po vokais labai greitai juda įvairiomis kryptimis. REM miego fazė kartojasi kas 90 – 100 minučių, 3 – 4 kartus per naktį ir, miego trukmei ilgėjant, fazės trukmė tampa vis ilgesne. Paskutinė REM miego fazė gali siekti 45 minutes.

Domėjimasis sapnais

Žmonės jau nuo senų senovės domėjosi sapnais. Senovės graikai, romėnai ir babiloniečiai teikė didelę reikšmę sapnams, ypač mūšio išvakarėse. Biblijoje, taip pat pilna sapnų aprašymų. XX a. psichoanalitikas Zigmundas Froidas pasakė, kad sapnai – „karališkasis kelias į pasąmonę“, jis domėjosi sapnais, teigė, kad tai simboliais užkoduota informacija ir pats aiškindavo sapnų reikšmę. Šiandieniniai fiziologai ir psichologai sapnų turinį bando susieti su žmogaus asmenine patirtimi. Jų nuomone, sapnuose atsispindi įsisąmoninti ir neįsisąmoninti procesai, turiniu susiję su išorinio pasaulio reiškiniais bei psichofiziologiniais žmogaus organizmo procesais, poreikiais ir pan. Didžiausios įtakos sapnų turiniui turi praeityje įvykę įvykiai, išgyvenimai ir pasąmonėje glūdinti informacija.

Sapnų kilmė

Šiuo metu egzistuoja dvi teorijos kodėl kyla sapnai: fiziologinė ir psichologinė.

Fiziologinės teorijos šalininkai teigia, kad mes sapnuojame tam, kad pastoviai būtų dirginamos smegenų ląstelės. Tai turi vykti nuolat, kad užtikrintų normalią smegenų veiklą. Kai nemiegame, smegenis stimuliuoja tai, kas vyksta aplink mus – tai, ką sako draugai, ką rodo televizorius, ką skaitome, tai, ką pastebime kiekvieną sekundę. O kai užmiegame, smegenų jau neveikia išoriniai dirgikliai ir tada galvos smegenys dirba – analizuoja, rūšiuoja, įsimena per visą sąmoningo periodo (arba būdravimo) tarpsnį surinktą informaciją, tuo pačiu koordinuoja viso besiilsinčio organizmo gyvybinę veiklą.

Manoma, kad sapnus sukelia tie patys išoriniai veiksniai. Pavyzdžiui, jei kas bemiegant užlietų vėsaus vandens, galima susapnuoti, kad stovima po šaltu kriokliu. Jei girdima sirena, galimas atvejis patirti sapną, kad važiuoja policijos mašina ir t. t. Taigi, mintyse viskas supinama ir smegenys tarsi saugo miegą nuo išorinių dirgiklių. Pavyzdžiui, kai triukšmas nutyla, jūs galbūt susapnuosite, kad esate namuose, mokykloj ar darbe. Tai leidžia mintims sakyti: „Viskas tvarkoje, aš esu ten, kur ir turiu būti, dar nereikia keltis“. Tai nutinka ypač tada, kai miego labai trūksta. Taip pasąmonėje kylantys vaizdiniai tarsi saugo miegą.

Psichologinės teorijos šalininkai visą dėmesį teikia emocijoms ir mano, kad sapnai yra tiesiogiai susiję su šių dienų įvykiais ir išgyvenimais. Dažnai jie atspindi tai, kas buvo mūsų mintyse prieš dieną ar kelias dienas. Daugelį sapnų sukelia tai, kas vyksta pasąmonėje. Kiekvienas žmogus turi atmintį, mąstymą, kurie turi būti kažkaip nuslopinami, kai negalime jais užsiimti, todėl miego metu ir sapnuojame. Taip pat, teigiama, kad žmonės sapnuodami nuslopina savo norus. Pvz., kieno nors nužudymas sapne reiškia, kad norite išsivaduoti nuo kažkieno įtakos arba visiškai nenorite turėti reikalų.

Sapnų turinys yra sąlygojamas šių veiksnių:

individo pasąmonėje sukauptos informacijos;
individo organizme vykstančių fiziologinių procesų;
sapnuojančiojo fizinės bei socialinės aplinkos;
sapnuojančiojo psichinės bei fiziologinės būsenos.

Taip pat skaitykite

Literatūra

Dainius Razauskas. Pasaulio sapnas. Mistinės kosmogonijos užuominos lietuvių tautosakoje. Tautosakos darbai, 2012, t. 44, p. 81–97.