Aistra: Skirtumas tarp puslapio versijų
Išvaizda
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
(nerodoma 38 tarpinės versijos, sukurtos 2 naudotojų) | |||
1 eilutė: | 1 eilutė: | ||
'''''Aistra''' – stipri, ilgalaikė emocinė būsena, stimuliuojanti žmogaus elgesį, lemianti jo gyvenimo ir veiklos kryptį.'' |
|||
== |
==Sentencijos== |
||
# [[Aistra]] – blogas reguliatorius, bet galinga spyruoklė. – [[Ralfas Voldas Emersonas|R. V. Emersonas]]. |
# [[Aistra]] – blogas reguliatorius, bet galinga spyruoklė. – [[Ralfas Voldas Emersonas|R. V. Emersonas]]. |
||
# [[Aistra]] dauggalė. Ji gali pažadinti neregėtą antžmogišką [[energija|energiją]]. Ji gali išspausti titaniškas [[jėga]]s net iš santūriausios [[siela|sielos]]. – [[Stefanas Cveigas|S. Cveigas]]. |
|||
# [[Aistra]] dažnai gudriausią žmogų paverčia bukapročiu, o didžiausius kvailius padaro gudrius. – [[Fransua de Larošfuko|F. de Larošfuko]]. |
|||
# [[Aistra]] yra vienintelis oratorius, kurio argumentai visada įtikina; jų galia tarsi plaukia iš pačios gamtos ir remiasi jos dėsniais. Todėl paprastas, bet aistros pagautas žmogus, gali greičiau įtikinti negu iškalbus, bet abejingas. – [[Fransua de Larošfuko|F. de Larošfuko]]. |
|||
# [[Aistra]] nepripažįsta sandėrių, ji pasirengusi visokioms aukoms. – [[Onorė de Balzakas|O. de Balzakas]]. |
|||
# [[Aistra]] – persitvarkiusi [[meilė]]. – [[Jeronimas Laucius|J. Laucius]]. |
# [[Aistra]] – persitvarkiusi [[meilė]]. – [[Jeronimas Laucius|J. Laucius]]. |
||
# [[Aistra]] prastai samprotauja. – [[Onorė de Balzakas|O. de Balzakas]]. |
# [[Aistra]] prastai samprotauja. – [[Onorė de Balzakas|O. de Balzakas]]. |
||
# [[Aistra]] – tai vienintelis oratorius, kurio argumentai visada įtikina; jų galia tarsi plaukia iš pačios gamtos ir remiasi jos dėsniais. Todėl paprastas, bet aistros pagautas žmogus gali greičiau įtikinti negu iškalbus, tačiau abejingas. – [[Fransua de Larošfuko|F. de Larošfuko]]. |
# [[Aistra]] – tai vienintelis oratorius, kurio argumentai visada įtikina; jų galia tarsi plaukia iš pačios gamtos ir remiasi jos dėsniais. Todėl paprastas, bet aistros pagautas žmogus gali greičiau įtikinti negu iškalbus, tačiau abejingas. – [[Fransua de Larošfuko|F. de Larošfuko]]. |
||
# [[Aistra|Aistringos]] širdies istorija visada nepaprastai paprasta. – [[A. Vinji]]. |
# [[Aistra|Aistringos]] širdies istorija visada nepaprastai paprasta. – [[A. Vinji]]. |
||
# [[Aistra|Aistros]] dažnai gimdo savo priešybes: kartais iš šykštumo kyla išlaidumas, o iš išlaidumo - šykštumas; neretai žmonės tampa stiprūs iš silpnumo, o drąsūs iš bailumo. – [[Fransua de Larošfuko|F. de Larošfuko]]. |
|||
# [[Aistra|Aistros]] mus klaidina, nes jos sutelkia visą dėmesį į vieną mus patraukusio objekto pusę, ir neleidžia jo ištirti visapusiškai. – [[Klodas Adrianas Helvecijus|K. A. Helvecijus]]. |
|||
# [[Aistra|Aistros]] – mūsų nesuskaičiuojamų paklydimų šaltinis – vis dėlto skatina švietimą. – [[Klodas Adrianas Helvecijus|K. A. Helvecijus]]. |
# [[Aistra|Aistros]] – mūsų nesuskaičiuojamų paklydimų šaltinis – vis dėlto skatina švietimą. – [[Klodas Adrianas Helvecijus|K. A. Helvecijus]]. |
||
# [[Aistra|Aistros]] nepaliaujamai smerkiamos, joms priskiriamos visos žmonių [[nelaimė]]s ir pamirštama, kad jos yra ir visų mūsų [[džiaugsmas|džiaugsmų]] šaltinis. – [[Deni Didro|D. Didro]]. |
# [[Aistra|Aistros]] nepaliaujamai smerkiamos, joms priskiriamos visos žmonių [[nelaimė]]s ir pamirštama, kad jos yra ir visų mūsų [[džiaugsmas|džiaugsmų]] šaltinis. – [[Deni Didro|D. Didro]]. |
||
# [[Aistra|Aistros]] – [[ramybė]]s priešai, bet be jų nebūtų nei menų, nei mokslų, ir visi nuogi snaustų ant savos mėšlo krūvos. – [[Anatolis Fransas|A. Fransas]]. |
|||
# [[Aistra|Aistros]] suteikia [[protas|proto]] kvailiausiems žmonėms ir paverčia [[kvailys|kvailiais]] protinguosius. – [[Seneka]]. |
# [[Aistra|Aistros]] suteikia [[protas|proto]] kvailiausiems žmonėms ir paverčia [[kvailys|kvailiais]] protinguosius. – [[Seneka]]. |
||
# [[Aistra|Aistros]] – tai vėjai, pučiantys į laivo bures. Kai kada jie paskandina jį, bet be jų jis negalėtų plaukti. Viskas pasaulyje pavojinga – ir viskas būtina. – [[Volteras]]. |
|||
# Didžios [[aistra|aistros]] tokios pat retos kaip meno šedevrai. – [[Onorė de Balzakas|O. de Balzakas]]. |
# Didžios [[aistra|aistros]] tokios pat retos kaip meno šedevrai. – [[Onorė de Balzakas|O. de Balzakas]]. |
||
# [[Dorybė]] yra ne [[aistra|aistrų]] neturėjimas, o jų valdymas. – [[Džordžas Bernardas Šo|Dž. B. Šo]]. |
|||
⚫ | |||
# [[Dvasia|Dvasios]] jėga ir [[aistra]] daro žmones iškalbingus. – [[Markas Fabijus Kvintilianas|M. F. Kvintilianas]]. |
|||
# Galingos [[siela|sielos]] vengia [[aistra|aistrų]], kaip jūreivis povandeninių uolų. – [[Napoleonas Bonapartas]]. |
|||
⚫ | |||
# [[Išsiskyrimas]] sumažina vidutiniškas ir sustiprina dideles [[aistra]]s, kaip vėjas užgesina žvakes ir įpučia ugnį. – [[Fransua de Larošfuko|F. de Larošfuko]]. |
|||
# Yra pažinimo [[aistra]], lygiai kaip aistra muzikai. Be šios aistros nebūtų nei matematikos, nei tiksliųjų mokslų. – [[Albertas Einšteinas|A. Einšteinas]]. |
# Yra pažinimo [[aistra]], lygiai kaip aistra muzikai. Be šios aistros nebūtų nei matematikos, nei tiksliųjų mokslų. – [[Albertas Einšteinas|A. Einšteinas]]. |
||
# Jei mokame atsispirti savo [[aistra|aistroms]], tai paprastai ne todėl, kad esame stiprūs, o todėl, kad tos aistros silpnos. – [[Fransua de Larošfuko|F. de Larošfuko]]. |
|||
⚫ | |||
# Jokia [[aistra]] taip neapžavi žmogaus kaip [[meilė]] ir [[pavydas]]. – [[Fransis Bekonas|F. Bekonas]]. |
|||
⚫ | |||
# Kiek tai įmanoma, pasirinkime laisvus nuo [[geismas|geismų]] [[draugas|draugus]]. Mat ydos šliaužia ir peršoka į kiekvieną šalia esantį ir kenkia prisilietus. – [[Seneka]]. |
|||
# Kiekviena [[aistra]] yra ir džiuginanti, ir kankinanti. – [[Teodoras Draizeris|T. Draizeris]]. |
# Kiekviena [[aistra]] yra ir džiuginanti, ir kankinanti. – [[Teodoras Draizeris|T. Draizeris]]. |
||
# Kiekvieno [[kančia|kančioje]], [[emocija|emocijoje]], [[aistra|aistroje]] esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso [[menas|menui]]. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti. |
# Kiekvieno [[kančia|kančioje]], [[emocija|emocijoje]], [[aistra|aistroje]] esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso [[menas|menui]]. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti. |
||
# Kol [[žmogus]] nepažaboja savo [[geismas|geismo]], jis nepažaboja nieko. O jis beveik niekad jo nepažaboja. – [[Alberas Kamiu|A. Kamiu]]. |
# Kol [[žmogus]] nepažaboja savo [[geismas|geismo]], jis nepažaboja nieko. O jis beveik niekad jo nepažaboja. – [[Alberas Kamiu|A. Kamiu]]. |
||
# [[Meilė]] yra neiveikiamas [[geismas]] būti neiveikiamai geidžiamam. – [[Robertas Frostas|R. Frostas]]. |
# [[Meilė]] yra neiveikiamas [[geismas]] būti neiveikiamai geidžiamam. – [[Robertas Frostas|R. Frostas]]. |
||
# [[Meilė]] – viena iš tų [[aistra|aistrų]], kurių negalima nuslėpti; pakanka vieno žodžio, vieno neatsargaus žvilgsnio ir dargi minutės tylos, kad ją išduotum. – [[Pjeras Abelaras|P. Abelaras]]. |
|||
# [[Meilė]] – vienintelė [[aistra]], nepripažįstanti nei [[praeitis|praeities]], nei [[ateitis|ateities]]. – [[Onorė de Balzakas|O. de Balzakas]]. |
# [[Meilė]] – vienintelė [[aistra]], nepripažįstanti nei [[praeitis|praeities]], nei [[ateitis|ateities]]. – [[Onorė de Balzakas|O. de Balzakas]]. |
||
# [[Narsa|Narsus]] ne tik tas, kuris nugali savo priešus, bet ir tas, kuris valdo savo [[aistra]]s. – [[Demokritas]]. |
|||
# Nepasidavusį [[aistra|aistroms]] galiu<br /> Palygint su sausuoju upeliu.<br /> Visi upeliai šniokščia, jūron veržias<br /> Ošis užpiltas dykumos smėliu. – [[Šafis Mirza Vazehas|Š. Mirza Vazehas]]. |
|||
# Nepasitenkinimas savimi, atsiranda iš [[siela|sielos]] nepastovumo ir bailių ar nesėkmingų [[geismas|geismų]]. Arba neišdrįstama tiek padaryti, kiek geidžiama, arba neįstengiama ir pasiduodama visumos vilčiai. – [[Seneka]]. |
|||
# Neteisūs tie, kurie skirsto [[aistra]]s į leidžiamas ir draudžiamas ir paskui vienoms atsiduoda, o kitų vengia. Visos aistros geros, kol jas valdome, visos blogos, jeigu joms paklūstame. – [[Žanas Žakas Ruso|Ž. Ž. Ruso]]. |
|||
# Netikėtai susiliejus dviems kūnams, gimsta [[geismas]], o dviem jautrioms sieloms – [[atvirumas]]. Ir kaip pirmojo nepakanka atsirasti [[meilė|meilei]], tai antrojo – abipusiam supratimui. – [[Andrė Morua|A. Morua]]. |
# Netikėtai susiliejus dviems kūnams, gimsta [[geismas]], o dviem jautrioms sieloms – [[atvirumas]]. Ir kaip pirmojo nepakanka atsirasti [[meilė|meilei]], tai antrojo – abipusiam supratimui. – [[Andrė Morua|A. Morua]]. |
||
# Nėra didesnės [[nelaimė]]s kaip nežinoti savo [[aistra|aistros]] ribų. – [[Lao Dzė]]. |
# Nėra didesnės [[nelaimė]]s kaip nežinoti savo [[aistra|aistros]] ribų. – [[Lao Dzė]]. |
||
# Paprastai nuo mūsų priklauso, ar perduosim savo [[vaikas|vaikams]] [[žinios|žinias]], maža to, – ar perduosime jiems savo [[aistra]]s. – [[Šarlis Lui Monteskjė|Š. Lui Monteskjė]]. |
|||
# [[Protas|Protingas]] kovoja su [[aistra]], [[kvailys]] tampa jos [[vergas|vergu]]. – [[Epiktetas]]. |
|||
# [[Smalsumas]] yra [[protas|proto]] [[geismas]]. – [[Tomas Hobsas|T. Hobsas]]. |
# [[Smalsumas]] yra [[protas|proto]] [[geismas]]. – [[Tomas Hobsas|T. Hobsas]]. |
||
# Tyra ir saugi nuo kitų [[aistra|aistrų]] įtakos tik ta [[meilė]], kuri slypi mūsų širdies gilumoje ir nežinoma mums patiems. – [[Fransua de Larošfuko|F. de Larošfuko]]. |
|||
# [[Troškimas]] valdyti [[Protas|protus]] – tai viena iš pačių stipriausių [[aistra|aistrų]]. – [[Napoleonas I]]. |
# [[Troškimas]] valdyti [[Protas|protus]] – tai viena iš pačių stipriausių [[aistra|aistrų]]. – [[Napoleonas I]]. |
||
# Truputis [[aistra|aistros]] [[Protas|protą]] aštrina, daug – slopina. – [[Stendalis]]. |
# Truputis [[aistra|aistros]] [[Protas|protą]] aštrina, daug – slopina. – [[Stendalis]]. |
||
# Tuščias dalykas auklėtojui kalbėti apie [[aistra|aistrų]] pažabojimą, jeigu pats duoda valią kokiai nors aistrai; bergždžiai jis stengsis išrauti savo auklėtinio ydą ar netikusį bruožą, kurių nenusikratė pats. – [[Džonas Lokas|Dž. Lokas]]. |
|||
# Ugdykitės stiprias [[aistra]]s ir tobulėkite kartu su jomis. O kai vėliau palenksite savo aistras, jų [[jėga]] taps jūsų jėga, jų didybė – jūsų [[grožis|grožiu]]. Aistros – žmogaus dvasinis turtas. – [[Anatolis Fransas|A. Fransas]]. |
|||
# Užgimstanti [[aistra]] gera tuo, kad ji vienodai nesuvokia savo atsiradimo ir negalvoja apie baigtį; džiugi ir šviesi, ji nejaučia, kad gali prisišaukti nelaimę. – [[Johanas Volfgangas Gėtė|J. V. Gėtė]]. |
# Užgimstanti [[aistra]] gera tuo, kad ji vienodai nesuvokia savo atsiradimo ir negalvoja apie baigtį; džiugi ir šviesi, ji nejaučia, kad gali prisišaukti nelaimę. – [[Johanas Volfgangas Gėtė|J. V. Gėtė]]. |
||
# Valdyk [[aistra]]s, antraip aistros užvaldys tave. – [[Epiktetas]]. |
# Valdyk [[aistra]]s, antraip aistros užvaldys tave. – [[Epiktetas]]. |
||
# Valdymasis – pati didžiausia [[valdžia]], būti pavergtam savo [[aistra|aistrų]] – pati didžiausia vergovė. – [[Seneka]]. |
# [[Valdymasis]] – pati didžiausia [[valdžia]], būti pavergtam savo [[aistra|aistrų]] – pati didžiausia [[vergovė]]. – [[Seneka]]. |
||
# Valdo [[aistra]]s ne tas, kuris visai jų atsisako, bet tas, kuris jomis naudojasi kaip laivu arba žirgu, tai yra nukreipia jas ten, kur reikia ir naudinga. – [[Aristotelis]]. |
|||
# Vienintelės [[aistra|aistros]], kurios neteikia malonumo, – tai [[pavydas]] ir [[baimė]]. – [[Džonas Čertonas Kolinzas|Dž. Č. Kolinzas]]. |
# Vienintelės [[aistra|aistros]], kurios neteikia [[malonumas|malonumo]], – tai [[pavydas]] ir [[baimė]]. – [[Džonas Čertonas Kolinzas|Dž. Č. Kolinzas]]. |
||
# Visos [[aistra|aistros]] verčia mus klysti, bet pačias juokingiausias [[klaida]]s verčia daryti [[meilė]]. – [[Fransua de Larošfuko|F. de Larošfuko]]. |
|||
# Žmogaus [[aistra|aistros]] nuolat būdrauja tykodamos sau grobio, o [[protas]] miega, kol pažadinamas. – [[Johanas Gotfrydas Herderis|J. G. Herderis]]. |
# Žmogaus [[aistra|aistros]] nuolat būdrauja tykodamos sau grobio, o [[protas]] miega, kol pažadinamas. – [[Johanas Gotfrydas Herderis|J. G. Herderis]]. |
||
# Žmogaus širdyje nuolatos kyla naujų [[aistra|aistrų]]. Įveikus vieną, beveik visada atsiranda kita. – [[Fransua de Larošfuko|F. de Larošfuko]]. |
|||
# [[Žmogus|Žmogui]] lemta gyventi [[visuomenė]]je; atskirkite jį nuo jos, izoliuokite jį – ir jo [[mintis|mintys]] susijauks, [[charakteris]] sušiurkštės, jo sieloje gims šimtai paikų [[aistra|aistrų]], beprotiškos [[idėja|idėjos]] išleis daigus jo galvoje kaip laukinės kryklės dykynėje. – [[Deni Didro|D. Didro]]. |
|||
# [[Žmogus]] turi būti prieinamas [[aistra|aistroms]], bet ir pajėgus jas valdyti. – [[Žanas Polis|Ž. Polis]]. |
# [[Žmogus]] turi būti prieinamas [[aistra|aistroms]], bet ir pajėgus jas valdyti. – [[Žanas Polis|Ž. Polis]]. |
||
# Žmonės linkę pasipuikuoti kvailiausiomis [[aistra|aistromis]]; tik [[pavydas]] tokia kokti ir baili aistra, kad niekas nedrįsta jos pripažinti. – [[Fransua de Larošfuko|F. de Larošfuko]]. |
|||
==Patarlės ir priežodžiai== |
|||
===[[Anglų patarlės ir priežodžiai|Anglų]]=== |
|||
# Kai [[aistra]] ateina pro paradines – [[išmintis]] išeina pro galines duris. |
|||
===[[Lotynų patarlės ir priežodžiai|Lotynų]]=== |
|||
# [[Geismas|Negeisk]] nieko, kas atneštų gėdą. |
|||
# [[Savęs valdymas|Valdyk savo]] [[Geidulys|geidulius]] arba jie valdys tave. |
|||
==Nuorodos== |
==Nuorodos== |
||
{{Vikipedija}} |
{{Vikipedija}} |
Dabartinė 18:55, 24 lapkričio 2023 versija
Aistra – stipri, ilgalaikė emocinė būsena, stimuliuojanti žmogaus elgesį, lemianti jo gyvenimo ir veiklos kryptį.
Sentencijos
[keisti]- Aistra – blogas reguliatorius, bet galinga spyruoklė. – R. V. Emersonas.
- Aistra dauggalė. Ji gali pažadinti neregėtą antžmogišką energiją. Ji gali išspausti titaniškas jėgas net iš santūriausios sielos. – S. Cveigas.
- Aistra dažnai gudriausią žmogų paverčia bukapročiu, o didžiausius kvailius padaro gudrius. – F. de Larošfuko.
- Aistra yra vienintelis oratorius, kurio argumentai visada įtikina; jų galia tarsi plaukia iš pačios gamtos ir remiasi jos dėsniais. Todėl paprastas, bet aistros pagautas žmogus, gali greičiau įtikinti negu iškalbus, bet abejingas. – F. de Larošfuko.
- Aistra nepripažįsta sandėrių, ji pasirengusi visokioms aukoms. – O. de Balzakas.
- Aistra – persitvarkiusi meilė. – J. Laucius.
- Aistra prastai samprotauja. – O. de Balzakas.
- Aistra – tai vienintelis oratorius, kurio argumentai visada įtikina; jų galia tarsi plaukia iš pačios gamtos ir remiasi jos dėsniais. Todėl paprastas, bet aistros pagautas žmogus gali greičiau įtikinti negu iškalbus, tačiau abejingas. – F. de Larošfuko.
- Aistringos širdies istorija visada nepaprastai paprasta. – A. Vinji.
- Aistros dažnai gimdo savo priešybes: kartais iš šykštumo kyla išlaidumas, o iš išlaidumo - šykštumas; neretai žmonės tampa stiprūs iš silpnumo, o drąsūs iš bailumo. – F. de Larošfuko.
- Aistros mus klaidina, nes jos sutelkia visą dėmesį į vieną mus patraukusio objekto pusę, ir neleidžia jo ištirti visapusiškai. – K. A. Helvecijus.
- Aistros – mūsų nesuskaičiuojamų paklydimų šaltinis – vis dėlto skatina švietimą. – K. A. Helvecijus.
- Aistros nepaliaujamai smerkiamos, joms priskiriamos visos žmonių nelaimės ir pamirštama, kad jos yra ir visų mūsų džiaugsmų šaltinis. – D. Didro.
- Aistros – ramybės priešai, bet be jų nebūtų nei menų, nei mokslų, ir visi nuogi snaustų ant savos mėšlo krūvos. – A. Fransas.
- Aistros suteikia proto kvailiausiems žmonėms ir paverčia kvailiais protinguosius. – Seneka.
- Aistros – tai vėjai, pučiantys į laivo bures. Kai kada jie paskandina jį, bet be jų jis negalėtų plaukti. Viskas pasaulyje pavojinga – ir viskas būtina. – Volteras.
- Didžios aistros tokios pat retos kaip meno šedevrai. – O. de Balzakas.
- Dorybė yra ne aistrų neturėjimas, o jų valdymas. – Dž. B. Šo.
- Dvasios jėga ir aistra daro žmones iškalbingus. – M. F. Kvintilianas.
- Galingos sielos vengia aistrų, kaip jūreivis povandeninių uolų. – Napoleonas Bonapartas.
- Iš pradžių kiekviena aistra silpna, vėliau pati save kursto ir augdama kaupia jėgas. Jos neprisileisti yra lengviau, negu atsikratyti. – Seneka.
- Išsiskyrimas sumažina vidutiniškas ir sustiprina dideles aistras, kaip vėjas užgesina žvakes ir įpučia ugnį. – F. de Larošfuko.
- Yra pažinimo aistra, lygiai kaip aistra muzikai. Be šios aistros nebūtų nei matematikos, nei tiksliųjų mokslų. – A. Einšteinas.
- Jei mokame atsispirti savo aistroms, tai paprastai ne todėl, kad esame stiprūs, o todėl, kad tos aistros silpnos. – F. de Larošfuko.
- Jokia aistra taip neapžavi žmogaus kaip meilė ir pavydas. – F. Bekonas.
- Joks didis dalykas pasaulyje neapsiėjo be aistros. – G. Hėgelis.
- Kiek tai įmanoma, pasirinkime laisvus nuo geismų draugus. Mat ydos šliaužia ir peršoka į kiekvieną šalia esantį ir kenkia prisilietus. – Seneka.
- Kiekviena aistra yra ir džiuginanti, ir kankinanti. – T. Draizeris.
- Kiekvieno kančioje, emocijoje, aistroje esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso menui. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti.
- Kol žmogus nepažaboja savo geismo, jis nepažaboja nieko. O jis beveik niekad jo nepažaboja. – A. Kamiu.
- Meilė yra neiveikiamas geismas būti neiveikiamai geidžiamam. – R. Frostas.
- Meilė – viena iš tų aistrų, kurių negalima nuslėpti; pakanka vieno žodžio, vieno neatsargaus žvilgsnio ir dargi minutės tylos, kad ją išduotum. – P. Abelaras.
- Meilė – vienintelė aistra, nepripažįstanti nei praeities, nei ateities. – O. de Balzakas.
- Narsus ne tik tas, kuris nugali savo priešus, bet ir tas, kuris valdo savo aistras. – Demokritas.
- Nepasidavusį aistroms galiu
Palygint su sausuoju upeliu.
Visi upeliai šniokščia, jūron veržias
Ošis užpiltas dykumos smėliu. – Š. Mirza Vazehas. - Nepasitenkinimas savimi, atsiranda iš sielos nepastovumo ir bailių ar nesėkmingų geismų. Arba neišdrįstama tiek padaryti, kiek geidžiama, arba neįstengiama ir pasiduodama visumos vilčiai. – Seneka.
- Neteisūs tie, kurie skirsto aistras į leidžiamas ir draudžiamas ir paskui vienoms atsiduoda, o kitų vengia. Visos aistros geros, kol jas valdome, visos blogos, jeigu joms paklūstame. – Ž. Ž. Ruso.
- Netikėtai susiliejus dviems kūnams, gimsta geismas, o dviem jautrioms sieloms – atvirumas. Ir kaip pirmojo nepakanka atsirasti meilei, tai antrojo – abipusiam supratimui. – A. Morua.
- Nėra didesnės nelaimės kaip nežinoti savo aistros ribų. – Lao Dzė.
- Paprastai nuo mūsų priklauso, ar perduosim savo vaikams žinias, maža to, – ar perduosime jiems savo aistras. – Š. Lui Monteskjė.
- Protingas kovoja su aistra, kvailys tampa jos vergu. – Epiktetas.
- Smalsumas yra proto geismas. – T. Hobsas.
- Tyra ir saugi nuo kitų aistrų įtakos tik ta meilė, kuri slypi mūsų širdies gilumoje ir nežinoma mums patiems. – F. de Larošfuko.
- Troškimas valdyti protus – tai viena iš pačių stipriausių aistrų. – Napoleonas I.
- Truputis aistros protą aštrina, daug – slopina. – Stendalis.
- Tuščias dalykas auklėtojui kalbėti apie aistrų pažabojimą, jeigu pats duoda valią kokiai nors aistrai; bergždžiai jis stengsis išrauti savo auklėtinio ydą ar netikusį bruožą, kurių nenusikratė pats. – Dž. Lokas.
- Ugdykitės stiprias aistras ir tobulėkite kartu su jomis. O kai vėliau palenksite savo aistras, jų jėga taps jūsų jėga, jų didybė – jūsų grožiu. Aistros – žmogaus dvasinis turtas. – A. Fransas.
- Užgimstanti aistra gera tuo, kad ji vienodai nesuvokia savo atsiradimo ir negalvoja apie baigtį; džiugi ir šviesi, ji nejaučia, kad gali prisišaukti nelaimę. – J. V. Gėtė.
- Valdyk aistras, antraip aistros užvaldys tave. – Epiktetas.
- Valdymasis – pati didžiausia valdžia, būti pavergtam savo aistrų – pati didžiausia vergovė. – Seneka.
- Valdo aistras ne tas, kuris visai jų atsisako, bet tas, kuris jomis naudojasi kaip laivu arba žirgu, tai yra nukreipia jas ten, kur reikia ir naudinga. – Aristotelis.
- Vienintelės aistros, kurios neteikia malonumo, – tai pavydas ir baimė. – Dž. Č. Kolinzas.
- Visos aistros verčia mus klysti, bet pačias juokingiausias klaidas verčia daryti meilė. – F. de Larošfuko.
- Žmogaus aistros nuolat būdrauja tykodamos sau grobio, o protas miega, kol pažadinamas. – J. G. Herderis.
- Žmogaus širdyje nuolatos kyla naujų aistrų. Įveikus vieną, beveik visada atsiranda kita. – F. de Larošfuko.
- Žmogui lemta gyventi visuomenėje; atskirkite jį nuo jos, izoliuokite jį – ir jo mintys susijauks, charakteris sušiurkštės, jo sieloje gims šimtai paikų aistrų, beprotiškos idėjos išleis daigus jo galvoje kaip laukinės kryklės dykynėje. – D. Didro.
- Žmogus turi būti prieinamas aistroms, bet ir pajėgus jas valdyti. – Ž. Polis.
- Žmonės linkę pasipuikuoti kvailiausiomis aistromis; tik pavydas tokia kokti ir baili aistra, kad niekas nedrįsta jos pripažinti. – F. de Larošfuko.
Patarlės ir priežodžiai
[keisti]- Negeisk nieko, kas atneštų gėdą.
- Valdyk savo geidulius arba jie valdys tave.