Marilyn Monroe

Marilyn Monroe
Merlina Monro 1953 m.
Gimimo vardas	Norma Jeane Mortenson
Gimė	1926 m. birželio 1 d. Los Andželas, Kalifornija, JAV
Mirė	1962 m. rugpjūčio 4 d. (36 metai) Los Andželas
Palaidotas (-a)	Vestvudo kapinės
Tėvai	Gladys Pearl Baker Charles Stanley Gifford
Sutuoktinis (-ė)	James Dougherty (1942–1946) Joe DiMaggio (1954) Arthur Miller (1956–1961)
Veikla	Aktorė, modelis, dainininkė, komikė, filmų prodiuserė (1945–1962)
Vikiteka	Marilyn Monroe
Parašas

Merlina Monro (angl. Marilyn Monroe, gimusi kaip angl. Norma Jeane Mortenson, 1926 m. birželio 1 d. Los Andželas, JAV – 1962 m. rugpjūčio 4 d. Los Andželas, JAV) – žymi amerikiečių aktorė, dainininkė ir modelis. Ilgą laiką ir po mirties Merlina Monro išlieka popkultūros simboliu.

Išgarsėjo vaidindama juokingas gražuoles blondines, ji buvo XX a. 6-ojo dešimtmečio ir 7-ojo dešimtmečio pradžios sekso simbolis, seksualinės revoliucijos emblema. Dešimtmetį buvo populiariausia aktorė, ir iki mirties 1962 m. filmai su ja uždirbo 200 mln. dolerių (pagal 2021 m. vertę ~2 mlrd. dolerių). 1999 m. Amerikos kino institutas Holivudo aukso amžiaus kino žvaigždžių moterų šimtuke jai skyrė 6-ą vietą. 2009 m. „The Guardian“ ją įvardijo viena geriausių „Oskarui“ nenominuotų aktorių.

Gimusi ir užaugusi Los Andžele, didžiąją vaikystės dalį Merlina Monro praleido iš viso 12-oje globėjų šeimų, kurį laiką – našlaičių namuose; ištekėjo 16-os metų. Per Antrąjį pasaulinį karą dirbo gamykloje, tuo metu susipažino su JAV oro pajėgų kino grupės „First Motion Picture Unit“ fotografu ir pradėjo sėkmingą plakatinio stiliaus fotomodelio karjerą. Tuo sudomino kino kompanijas „20th Century Fox“ ir „Columbia Pictures“, su kuriomis sudarė trumpalaikes filmavimosi sutartis. Po daugybės antraplanių kino vaidmenų, 1950 m. pabaigoje su „Fox“ sudarė naują sutartį. Per ateinančius dvejus metus tapo populiaria aktore, vaidinusia keliose komedijose, pavyzdžiui, „Toks jaunas, koks jautiesi“ ir „Išdaiga“, dramose „Susidūrimas naktį“ bei „Nesivarginkite belstis“. Paaiškėjus, kad prieš tapdama žvaigžde ji fotografavosi nuoga, kilo skandalas, bet jis karjeros nesugadino ir tik paskatino didesnį susidomėjimą jos filmais.

1953 m. Merlina Monro buvo viena paklausiausių Holivudo žvaigždžių, vaidino pagrindinį vaidmenį nuaro filme „Niagara“, jame atvirai pasikliauta jos seksualiniu patrauklumu, taip pat atliko vaidmenis komedijose „Džentelmenai renkasi blondines“ ir „Kaip ištekėti už milijonieriaus“, šie filmai įtvirtino jos, kaip „kvailos blondinės“, įvaizdį. 1953 m. jos nuotraukos buvo publikuotos pirmojo „Playboy“ žurnalo numerio viršelyje ir dviejuose viduriniuose (skirtuose plakatui) puslapiuose. Visą karjerą prisidėjo prie savo viešojo įvaizdžio formavimo ir jo panaudojimo, tačiau nusivylė, kai kino kompanija „Fox“ ėmė skirti vienatipius, prastai apmokamus vaidmenis. 1954 m. pradžioje atsisakė filmo projekto, todėl buvo trumpam nušalinta nuo pareigų, bet grįžo suvaidinti pagrindinio vaidmens filme „Septynerių metų krizė“ (1955), kuris tapo vienu sėkmingiausių karjeroje.

Kino kompanijai „Fox“ vengiant keisti sutartį, 1954 m. ji įkūrė savo kino bendrovę. 1955 m. ji paskyrė kino bendrovei kurti ir, vadovaujama Ly Strasbergo, „Aktorystės studijoje“ pradėjo mokytis vaidybos metodo. Vėliau 1955 m. „Fox“ su ja sudarė naują sutartį, suteikusią jai daugiau galių ir didesnį honorarą. Tada sekė vaidmenys filme „Autobusų stotelė“ (1956) ir jos pirmajame nepriklausomame kūrinyje „Princas ir šokėja“ (1957), jos vaidybą gerai įvertino kritikai. Merlina Monro, kaip geriausia aktorė, už vaidmenį filme „Džiaze tik merginos“ (1959) pelnė „Auksinio gaublio“ apdovanojimą, filmas sulaukė palankaus kritikų įvertinimo ir buvo pelningas. Paskutinis iki galo suvaidintas filmas – drama „Nepritapėliai“ (1961).

Neramus M. Monro asmeninis gyvenimas, kova su priklausomybe ir nuotaikos sutrikimais domino žmones. Aktorės santuokos su karjerą baigusia beisbolo žvaigžde Džo Dimadžiju ir dramaturgu Arturu Mileriu buvo labai išviešintos, tačiau baigėsi skyrybomis. Būdama 36-erių, 1962 m. rugpjūčio 4 d. savo namuose Los Andžele Merlina Monro mirė nuo barbitūratų perdozavimo. Manoma, kad ji tikriausiai nusižudė.

Gyvenimas ir karjera

1926–1943 m.: Vaikystė ir pirmoji santuoka

Monro kūdikystėje, apytiksliai 1927 m.

Monro gimė kaip Norma Džyna Mortenson 1926 m. birželio 1 d. Los Andželo apygardos ligoninėje Los Andžele, Kalifornijoje. Jos motina, Gledisė Perla Beiker (mergautinė pav. Monroe), gimė Pjedras Negrase, Meksikoje, vargingoje šeimoje iš Vidurio Vakarų, kuri amžių sankirtoje išsikėlė į Kaliforniją. 15-os metų Gledisė ištekėjo už Džasperio Niutono Beikerio (Jasper Newton Baker), vyresnio užgaulaus vyro. Juodu susilaukė dviejų vaikų – Roberto (Robert, 1918–1933) ir Bernisės (1919–2014). 1923 m. Gledisė sėkmingai pateikė prašymą dėl skyrybų ir vienasmenės vaikų globos, tačiau netrukus Beikeris pagrobė vaikus ir juos išsivežė į gimtąjį Kentukį.

Merlina Monro iki 12-os metų nežinojo turinti seserį, ir jiedvi pirmą kartą susitiko 1944 m., kai Monro buvo 17 ar 18 metų. Po skyrybų kino laboratorijoje „Consolidated Film Industries“ Gledisė dirbo filmų negatyvų karpytoja. 1924 m. ji ištekėjo už norvegų imigranto Martino Edvardo Mortenseno (Martin Edward Mortensen), tačiau vos po mėnesio juodu santykius nutraukė, o išsituokė 1928 m. 2022 m. DNR tyrimai parodė, kad Monro tėvas buvo Čarlzas Stenlis Gifordas (Charles Stanley Gifford), Gledisės viršininkas kino kompanijoje „RKO Pictures“, su kuriuo ji buvo užmezgusi romaną 1925 m. Iš Gifordo pirmosios santuokos Merlina Monro dar turėjo netikrą seserį Dorisę (Doris, 1920–1933) ir netikrą brolį Čarlzą (Charles, 1922–2015).

Nors moraliai ir finansiškai Gledisė nebuvo pasirengusi auginti vaiko, ankstyvoji Monro vaikystė buvo stabili ir laiminga. Gledisė savo dukterį apgyvendino už 24 km nuo Los Andželo esančiame Hotorno miestelyje pas globėjus evangelikus Albertą ir Idą Bolenderius (Albert, Ida Bolender). Gledisė irgi ten gyveno pirmuosius šešis Monro mėnesius, kol buvo priversta grįžti į miestą dirbti, o tada lankydavo dukterį savaitgaliais. 1933 m. vasarą Gledisė iš Būstų savininkų paskolų korporacijos paėmė paskolą, Holivude įsigijo nedidelį namą ir atsivežė čia gyventi septynmetę Monro.

Namą jos dalijosi su nuomininkais, aktoriais Džordžu ir Mode Atkinsonais bei jų dukterimi Nele (George, Maude, Nellie Atkinson). 1934 m. sausį Gledisė patyrė psichikos ligos priepuolį ir jai buvo diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Keletą mėnesių praleido senelių ir neįgaliųjų namuose, o tada buvo paguldyta į Norvolke įsikūrusią Metropolijos valstybinę ligoninę. Likusį gyvenimą Gledisė tai gulėdavo ligoninėse, tai iš jų išeidavo ir retai susitikdavo su Monro. Monro tapo valstybės globotine, o Gledisės draugė Greisė Godard (Grace Goddard) prisiėmė atsakomybę tvarkyti Monro ir Gledisės reikalus.

Monro su savo pirmuoju vyru Džeimsu Doherčiu apie 1943–1944 m. Juodu susituokė, kai Monro buvo 16 m.

Ateinančius ketverius metus Monro gyvenimas dažnai keitėsi. Pirmuosius 16 mėnesių ji toliau gyveno su Atkinsonais ir tuo metu galėjo patirti seksualinę prievartą. Monro visada buvo drovi mergaitė, o dabar dar ėmė mikčioti ir tapo užsidariusi. 1935 m. vasarą neilgai viešėjo pas Greisę ir jos vyrą Erviną Godardą (Erwin Goddard) bei dar dviejose šeimose. 1935 m. rugsėjį Greisė ją atidavė į Los Andželo našlaičių namus. Našlaičių namai buvo „pavyzdinė įstaiga“, jos bendraamžiai apie našlaičių namus atsiliepė teigiamai, tačiau Monro jautėsi apleista.

Paraginta našlaičių namų darbuotojų, manančių, kad Monro bus laimingesnė gyvendama šeimoje, Greisė 1936 m. tapo jos teisėta globėja, tačiau iš našlaičių namų ją paėmė tik 1937 m. vasarą. Antroji Monro viešnagė pas Godardus truko tik kelis mėnesius, nes Greisės vyras Ervinas Monro tvirkino. Tuomet Los Andžele ir Komptone ji neilgai gyveno pas savo giminaičius bei Greisės draugus ir giminaičius.

Būtent vaikystės potyriai paskatino Monro tapti aktore: „Man nepatiko mane supantis pasaulis, nes jis buvo kažkoks niūrus… Kai išgirdau, kad tai yra vaidyba, pasakiau, kad noriu vaidinti… Kai kurios globėjų šeimos mane išsiųsdavo į kiną, kad ištemptų iš namų, ir aš ten prasėdėdavau kiaurą dieną iki nakties. Mažas vaikas priešais tokį didelį ekraną, visiškai vienas, ir man tai patiko.“

Pastovesnius namus Monro rado 1938 m. rugsėjį, kai Sotelyje, vakariniame Los Andželo rajone, pradėjo gyventi pas Greisės tetą Aną Lover (Ana Lower). Monro ėmė mokytis Emersono vidurinėje mokykloje ir kas savaitę su Lover eidavo į „Krikščioniškojo mokslo“ pamaldas. Šiaip ji buvo vidutiniška mokinė, bet puikiai rašė ir prisidėjo prie mokyklos laikraščio. Senyvajai Lover pablogėjo sveikata, todėl 1941 m. pradžioje Monro grįžo gyventi pas Godardus į Van Naisą, kitą Los Andželo rajoną.

Tais pačiais metais pradėjo lankyti Van Naiso vidurinę mokyklą. 1942 m. įmonė, kurioje dirbo Ervinas Godardas, jį perkėlė į Vakarų Virdžiniją. Kalifornijos vaikų apsaugos įstatymai neleido Godardams išsivežti Monro iš valstijos, todėl ji turėjo grįžti į našlaičių namus. Kad išspręstų šią problemą, 1942 m. birželio 19 d., netrukus po savo 16-ojo gimtadienio, ji ištekėjo už 21-ų metų kaimynų sūnaus Džeimso Doherčio, gamyklos darbininko.

Po to Monro metė vidurinę mokyklą ir tapo namų šeimininke. Ji suprato, kad juodu su Doherčiu vienas kitam netinka, ir vėliau sakė, jog santuokoje „mirė iš nuobodulio“. 1943 m. Dohertis įstojo į prekybinį jūrų laivyną ir buvo dislokuotas Santa Katalinos saloje, į kurią su juo išsikėlė ir Monro.

1944–1948 m.: Modelio karjera ir pirmieji vaidmenys kine

1944 m. Radioplanų bendrovėje fotografo Deivido Konoverio padaryta Monro nuotrauka.

1944 m. balandį Dohertis buvo išsiųstas į karo areną Ramiajame vandenyne, kur jis išbuvo beveik dvejus ateinančius metus. Monro apsigyveno pas uošvius ir pradėjo dirbti Radioplanų bendrovės amunicijos gamykloje Van Naise. 1944 m. pabaigoje ji sutiko fotografą Deividą Konoverį, kurį JAV oro pajėgų kino grupė „First Motion Picture Unit“ atsiuntė į gamyklą padaryti kovinę dvasią keliančių nuotraukų su darbininkėmis. Nors nė viena jos nuotrauka nebuvo panaudota, 1945 m. sausį ji išėjo iš gamyklos ir pas Konoverį bei jo draugus pradėjo dirbti modeliu. Nepaklusdama savo Ramiajame vandenyne tarnaujančiam vyrui, ji išsikėlė gyventi atskirai ir 1945 m. rugpjūtį pasirašė sutartį su modelių agentūra „Blue Book Model Agency“.

Agentūros manymu, Monro figūra buvo tinkamesnė plakatiniam stiliui negu aukštajai madai, todėl jos atvaizdai dažniausiai pasirodydavo reklamose ir žurnaluose vyrams. Kad būtų paklausesnė, ji išsitiesino ir nusišviesino plaukus. Pasak agentūros savininkės Emelinos Sniveli (Emmeline Snively), Monro greitai tapo vienu ambicingiausių ir darbščiausių modelių; 1946 m. pradžioje ji pasirodė 33-ų žurnalų viršeliuose, tarp kurių buvo žurnalai „Pageant“, „U. S. Camera“, „Laff“ ir „Peek“. Dirbdama modeliu Monro kartais naudojo Džynos Norman (Jean Norman) slapyvardį.

Monro, kaip plakatinio stiliaus modelis, pozuoja nuotraukai-atvirukui (5-asis dešimtmetis).

Tarpininkaujant Sniveli, Monro 1946 m. birželį pasirašė sutartį su aktorių agentūra. Po nesėkmingo darbo pokalbio kino kompanijoje „Paramount Pictures“, Benas Lajonas, kino kompanijos „20th Century Fox“ administratorius, jai surengė perklausą. Vykdomasis direktorius Derilas F. Zanukas tuo nebuvo sužavėtas, tačiau jis pasiūlė Monro standartinę šešių mėnesių sutartį, kad ji nepasirašytų sutarties su varžovų kino kompanija „RKO Pictures“. Monro sutartis pradėjo galioti 1946 m. rugpjūtį, ji su Lajonu nusprendė naudoti sceninį vardą Marilyn Monroe. Vardą Marilyn parinko Lajonas, kuriam Monro priminė Brodvėjaus žvaigždę Merliną Miler, Monroe – motinos mergautinė pavardė. 1946 m. rugsėjį Monro išsituokė su jos karjerai prieštaraujančiu Doherčiu.

„Fox“ kino kompanijoje pirmuosius šešis mėnesius Monro praleido mokydamasi vaidinti, dainuoti ir šokti bei stebėdama filmų kūrimo procesą. Jos sutartis buvo pratęsta 1947 m. vasarį ir ji gavo savo pirmuosius vaidmenis kine, tai buvo epizodiniai vaidmenys filmuose „Pavojingi metai“ (1947) ir „No, dešinėn! No, kairėn!“ (1948). Kino kompanija ją taip pat užregistravo į Aktorių laboratorijos teatrą – vaidybos mokyklą, kurioje buvo mokoma Grupinio teatro technikos; vėliau ji sakė: „Pirmąkart pajutau, kokia gali būti tikra draminė vaidyba, ir tai mane užvaldė.“ Nepaisant Monro užsidegimo, dėstytojai manė, kad ji, kaip aktorė, yra pernelyg drovi ir nepasitikinti savimi, tad „Fox“ 1947 m. rugpjūtį sutarties su ja nebepratęsė. Ji grįžo prie fotomodelio karjeros, tačiau kartais gaudavo papildomo darbo kino kompanijose, pavyzdžiui, užkulisiuose dirbo duodančiąja tempą šokėja, kad pagrindiniai atlikėjai muzikiniuose pasirodymuose išlaikytų ritmą.

Monro 1948 m. reklaminėje nuotraukoje.

Monro pasiryžo tapti aktore ir tęsė studijas Aktorių laboratorijos teatre. Blis Heideno teatro pjesėje „Žavesiui teikiama pirmenybė“ ji atliko nedidelį vaidmenį, tačiau pasirodė tik keliuose spektakliuose. Norėdama užmegzti ryšius, ji dažnai lankydavosi prodiuserių biuruose, susidraugavo su paskalų apžvalgininku Sidniu Skolskiu ir linksmindavo įtakingus vyrus studijų renginiuose – tokią praktiką ji buvo pradėjusi kino kompanijoje „Fox“. Be to, Monro tapo „Fox“ administratoriaus Džozefo Skenko drauge ir kartais būdavo jo sekso partnere; Dž. Skenkas įtikino savo draugą, kino kompanijos „Columbia Pictures“ vykdomąjį direktorių Harį Koną, 1948 m. kovą su ja pasirašyti sutartį.

Kino kompanijoje „Columbia Pictures“ jos išvaizda buvo pakeista pagal aktorės Ritos Heivort pavyzdį, plaukai buvo išblukinti iki platinos šviesumo. Monro pradėjo dirbti su kino kompanijos vyriausiąja dramos dėstytoja Nataša Laites, kuri išliko jos mokytoja iki 1955 m. Kino kompanijoje ji vaidino tik mažo biudžeto filme „Kordebaleto damos“ (1948), jame atliko savo pirmąjį pagrindinį vaidmenį – vaidino turtingo vyro merginamą burleskos atlikėją. Bandydama atlikti pagrindinį vaidmenį, Monro taip pat dalyvavo filmo „Vakar gimusi“ (1950) perklausose, tačiau 1948 m. rugsėjį jos sutartis nebuvo pratęsta. Filmas „Kordebaleto damos“ pasirodė kitą mėnesį, bet pasisekimo nesulaukė.

1949–1952 m.: Proveržis karjeroje

Monro filme „Asfalto džiunglės“(1950). Tai vienas pirmųjų jos pasirodymų kine, sulaukusių kino kritikų dėmesio.

Pasibaigus sutarčiai su „Columbia Pictures“, Monro vėl grįžo prie modelio darbo. Ji, pasivadinusi Mona Monroe, fotografavosi alaus daryklos „Pabst Brewing Company“ alaus reklamoje ir apsinuoginusi pozavo Tomo Kelio meninėms nuotraukoms, skirtoms Džono Baumgarto (John Baumgarth) kalendoriams. Ir anksčiau kitiems menininkams, įskaitant Erlą Moraną, Monro buvo pozavusi be viršutinės dalies drabužių arba vilkėdama bikinį, ir apsinuoginusi ji jautėsi gerai. Netrukus po to, kai paliko kino kompaniją „Columbia Pictures“, ji tapo Džonio Haido, talentų agentūros „William Morris Agency“ viceprezidento, globotine ir meiluže.

Haido dėka ji gavo nedidelių vaidmenų keliuose filmuose, tarp jų – dviejuose kritikų pripažintuose kino darbuose: Džozefo Mankevičiaus dramoje „Viskas apie Ievą“ (1950) ir Džono Hjustono nuaro filme „Asfalto džiunglės“ (1950). Nors pastarajame filme Monro pasirodė tik keletą minučių, ji buvo paminėta kino mėgėjų žurnale „Photoplay“ ir, pasak Monro biografo Donaldo Spoto, „iš kino modelio įspūdingai virto rimta aktore“. 1950 m. gruodį Haidas Merlinai Monro sudarė 7-erių metų sutartį su kino kompanija „20th Century Fox“. Pagal sutarties sąlygas, „Fox“ po kiekvienų metų galėjo jos nebepratęsti. Praėjus kelioms dienoms po sutarties sudarymo Haidas mirė nuo širdies smūgio, jo mirtis Monro sukrėtė.

1951 m. Monro atliko antraplanius vaidmenis trijose vidutinio sėkmingumo komedijose: „Toks jaunas, koks jautiesi“, „Meilės lizdelis“ ir „Įteisinkime tai“. Pasak Spoto, visuose trijuose filmuose Monro rodoma „iš esmės [kaip] seksuali puošmena“, tačiau ji sulaukė ir kritikų pagyrų: Boslis Krauteris iš dienraščio „The New York Times“ filme „Toks jaunas, koks jautiesi“ ją apibūdino kaip nuostabią, o Ezra Gudmanas (Ezra Goodman) iš „Los Angeles Daily News“, kalbėdamas apie filmą „Meilės lizdelis“, ją pavadino „viena ryškiausių daug žadančių [aktorių]“.

Jos populiarumas tarp žiūrovų irgi augo: per savaitę iš gerbėjų ji gaudavo po keletą tūkstančių laiškų, o kariuomenės laikraštis „Stars and Stripes“, atspindėdamas Korėjos kare dalyvaujančių kareivių įvertinimą, ją paskelbė „1951-ųjų Mis Sūrio Bandele“ (angl. Miss Cheesecake of 1951). 1952 m. vasarį Holivudo užsienio spaudos asociacija Monro įvardijo kaip „didžiausią pasisekimą kine turinčią jaunąją asmenybę“. Kalbant apie asmeninį gyvenimą, Monro trumpai palaikė santykius su režisieriumi Ilija Kazanu, taip pat neilgai draugavo su keletu kitų vyrų, tarp jų – su režisieriumi Nikolu Rėjumi ir aktoriais Juliu Brineriu bei Piteriu Lofordu. 1952 m. pradžioje ji pradėjo plačiai aprašytą romaną su karjerą baigusia beisbolo komandos „New York Yankees“ žvaigžde Džo Dimadžiju, vienu įžymiausių to laikotarpio sportininkų.

Monro su Kitu Endesu filme „Susidūrimas naktį“ (1952). Šis filmas Monro leido plačiau atsiskleisti kaip dramatiško vaidmens atlikėjai.

1952 m. kovą Monro skandalingai pagarsėjo pripažinusi, kad 1949 m. fotografavosi nuoga kalendoriui. Kad šiose nuotraukose ji buvo fotomodelis, kino kompanija sužinojo keletą savaičių iki tol ir su Monro nusprendė, jog geriausias būdas nepakenkti jos karjerai – patvirtinti faktą, pabrėžiant buvus didelį pinigų stygių. Ši strategija jai pelnė žmonių simpatijas ir padidino susidomėjimą jos filmais, kuriuose Monro vardas dabar būdavo įrašomas tarp žymiausių aktorių. Po skandalo Monro buvo pavaizduota žurnalo „Life“ viršelyje su antrašte „Pokalbis apie Holivudą“, o paskalų apžvalgininkė Heda Hoper rašė, kad Monro iš „sūrio bandelių karalienės“ pavirto „triuškinančia [kino industrijos] komercine sėkme“. Siekiant uždirbti iš visuomenės susidomėjimo, trys Monro filmai – „Susidūrimas naktį“, „Nesivarginkite belstis“ ir „Mes nesusituokę!“ – pasirodė netrukus po kilusio šurmulio.

Išgarsėjusi kaip sekso simbolis, Monro norėjo atskleisti ir aktorinius gabumus. Sudariusi sutartį su „Fox“, mokėsi aktorystės pas Michailą Čechovą ir pantomimos pas Lotę Goslar, o filmuose „Susidūrimas naktį“ ir „Nesivarginkite belstis“ Monro matoma kaip skirtingų vaidmenų atlikėja. Pirmajame filme, dramoje, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Barbara Stenvik, o filmą režisavo Fricas Langas, Monro suvaidino žuvies konservų gamyklos darbininkę; kad pasiruoštų vaidmeniui, ji lankėsi Monterėjaus žuvies konservų gamykloje. Jos pasirodymas filme sulaukė palankių atsiliepimų: žurnale „The Hollywood Reporter“ rašyta, jog „dėl savo nuostabios interpretacijos ji nusipelnė žvaigždės statuso“, o žurnale „Variety“ sakyta, kad jai „dėl lengvos vaidybos tikrai paprasta būti populiariai“. Kitas filmas – trileris, kuriame Monro atliko pagrindinį, psichiškai nestabilios auklės, vaidmenį; šiame filme Zanukas norėjo išmėginti jos gebėjimus suvaidinti sudėtingesnį, dramatišką personažą. Filmas sulaukė įvairių vertinimų: Krauteris Monro laikė nepatyrusia tokiam sunkiam vaidmeniui, o žurnalas „Variety“ dėl filmo trūkumų kaltino scenarijų.

Monro filme „Nesivarginkite belstis“ (1952).

Kituose trijuose 1952 m. filmuose Monro ir toliau gavo komiškus vaidmenis, kuriuose buvo pabrėžiamas jos seksualinis patrauklumas. Pasak Nanelio Džonsono, filme „Mes nesusituokę!“ Merlinos Monro, kaip grožio konkurso dalyvės, vaidmuo buvo sukurtas tik tam, kad „Merlina būtų parodyta su dviem maudymosi kostiumėliais.“ Hovardo Hokso filme „Išdaiga“ Monro vaidino su Keriu Grantu, ji atliko vaidmenį sekretorės, kuri yra „kvaila, vaikiška blondinė, naiviai nenujaučianti, kad savo seksualumu aplink save sėja sumaištį.“

Filme „O. Henrio anšlagas“ Monro pasirodė su Čarlzu Lotonu ir vaidino nereikšmingą XIX a. gatvės prostitutę. Reklaminiais triukais Monro tais metais sustiprino savo, kaip naujojo sekso simbolio, vardą: kai dalyvavo grožio konkurso „Mis Amerika“ parade, ji, atlikdama Didžiosios Maršalės vaidmenį, vilkėjo atvirą suknelę ir paskalų apžvalgininkui Erlui Vilsonui sakė paprastai nedėvinti apatinių. Metų pabaigoje paskalų apžvalgininkė Florabelė Mjur Monro įvardijo kaip 1952 m. „patraukliąją merginą“.

Tuo metu Monro tapo nepareiginga, toks elgesys pamažu stiprėjo. Ji dažnai vėluodavo arba nepasirodydavo, pamiršdavo tekstą, reikalaudavo kartoti dublius, kol tapdavo patenkinta savo vaidyba. Režisierius erzino ir jos priklausomybė nuo aktorystės dėstytojų – Natašos Laites, vėliau nuo Polos Strasberg. Aktorės problemos aiškinamos perfekcionizmo, žemos savivertės ir scenos baimės deriniu.

Monro nepatiko, kad ji nevadovauja filmavimo aikštelėje. Panašių bėdų fotosesijose nekilo, mat ji turėjo daugiau įtakos pateikdama save ir galėjo būti spontaniškesnė, užuot tik laikiusis scenarijaus. Siekdama sumažinti nerimą ir įveikti lėtinę nemigą, ji pradėjo vartoti barbitūratus, amfetaminus ir alkoholį. Tai irgi paaštrino jos problemas, nors iki 1956 m. ji dar nebuvo įgijusi rimtos priklausomybės. Pasak Saros Čerčvel, kai kurios Monro elgesio ypatybės, ypač vėlesnėje karjeroje, iš dalies laikytinos atsaku į kolegų vyrų, aktorių bei režisierių, nuolaidžiavimą ir seksizmą. Anot biografės Loisės Baner, iš Monro tyčiojosi daugybė jos režisierių.

1953 m.: Kylanti žvaigždė

Monro filme „Niagara“ (1953), jame pabrėžiamas jos seksualinis patrauklumas.

Monro filme „Džentelmenai renkasi blondines“ (1953) atlieka dainą „Deimantai – geriausi merginos draugai“.

Monro, Betė Greibl ir Lorena Bakol filme „Kaip ištekėti už milijonieriaus“. Tai pelningiausias 1953 m. Monro filmas.

Monro vaidino trijuose 1953 m. pasirodžiusiuose filmuose, tapo pagrindiniu sekso simboliu ir viena pelningiausių Holivudo aktorių. Pirmasis jų – spalvotas nuaro filmas „Niagara“, jame Monro atliko ketinančios nužudyti savo vyrą lemtingos moters vaidmenį, jos vyrą vaidino Džozefas Kotenas. Tuo metu Monro ir jos vizažistas Alanas „Vaitis“ Snaideris ištobulino „firminį“ Monro makiažą: tamsūs lenkti antakiai, blyški oda, blizgančios raudonos lūpos ir apgamėlis. Anot Saros Čerčvel, „Niagara“ Monro karjeroje buvo vienas atviriausiai seksualių filmų. Kai kuriose scenose Monro kūną dengė tik paklodė arba rankšluostis, kas tuometinių žiūrovų buvo laikoma sukrečiančiu dalyku. Garsiausia „Niagaros“ scena – 30 sekundžių filmuotas bendrojo plano kadras už Monro, kur ji vaikščioja siūbuodama klubus, šis kadras plačiai naudotas filmo rinkodarai.

1953 m. sausį pradėjus rodyti filmą „Niagara“, JAV moterų klubai ėmė protestuoti prieš jį kaip amoralų, tačiau žiūrovams filmas patiko. „Variety“ jį laikė „klišiniu“ ir „liguistu“, o „The New York Times“ rašė, kad „krioklius ir panelę Monro pamatyti verta “, mat nors Monro galbūt nėra „šiuo metu tobula aktorė… ji gali būti gundanti – netgi tevaikščiodama.“ Monro ir toliau traukė dėmesį vilkėdama atvirus drabužius, labiausiai tuo pasižymėjo 1953 m. sausį „Photoplay“ apdovanojimuose, kur laimėjo „Sparčiausiai kylančios žvaigždės“ apdovanojimą: Viljamo Travilos filmui „Džentelmenai renkasi blondines“ sukurta, tačiau jame beveik nerodyta suknelė – auksinio brokato audinio, „saulės spinduliais“ klostuota, aptempusi liemenį, su gilia iškirpte – turėjo tapti sensacija. Turėdama omenyje Monro išvaizdą su šia apranga, žvaigždė veteranė Džoana Kroford jos poelgį viešai pavadino „aktorei ir damai nederamu“.

„Niagara“ pavertė Monro sekso simboliu ir įtvirtino jos išvaizdą, o antrasis 1953 m. filmas – satyrinė muzikinė komedija „Džentelmenai renkasi blondines“ – kino ekrane sustiprino jos, kaip „kvailos blondinės“, įvaizdį. Pagal Anitos Lus romaną ir jo Brodvėjaus spektaklį sukurtame filme dėmesys sutelktas į dvi su vyrais dėl naudos bendraujančias pramoginių pasirodymų merginas, kurias vaidina Monro ir Džeinė Rasel. Monro vaidmuo pradžioje buvo numatytas Betei Greibl, kuri 5-ajame dešimtmetyje buvo populiariausia kino kompanijos „20th Century Fox“ seksualioji blondinė; Monro, patikusi tiek žiūrovams vyrams, tiek moterims, netrukus užtemdė ją kaip žvaigždę. Birželį reklamuodamos filmą, Monro ir Rasel prie Graumano kinų teatro šlapiame betone paliko savo rankų ir pėdų įspaudus. „Džentelmenai renkasi blondines“ žiūrovams pristatytas netrukus po to ir tais metais tapo vienu komerciškai sėkmingiausių filmų. Krauteris iš „The New York Times“ ir Viljamas Brogdonas (William Brogdon) iš „Variety“ teigiamai atsiliepė apie Monro, ypač girdami dainos „Deimantai – geriausi merginos draugai“ atlikimą; pasak Brogdono, ji atskleidė „sugebėjimą suteikti dainai seksualumo bei savo buvimu pabrėžti vertingąsias scenos puses.“

Rugsėjį Monro debiutavo televizijoje, „Džeko Benio programos“ epizode „Išvyka į Honolulu“ vaidindama pramanytą Džeko moterį. Su Bete Greibl ir Lorena Bakol vaidino lapkritį pasirodžiusiame trečiajame tų metų filme „Kaip ištekėti už milijonieriaus“. Jame Monro vaizduojama kaip naivus modelis, kuris, kartodamas sėkmingą filmo „Džentelmenai renkasi blondines“ formulę, su savo draugėmis ieško turtingų vyrų. Tai buvo antrasis kada nors „CinemaScope“ sistema išleistas filmas, plačiaekranis, ir „Fox“ vylėsi, jog „Kaip ištekėti už milijonieriaus“ sugrąžins žiūrovus į kino teatrus, nes kino kompanijos dėl televizijos ėmė patirti nuostolių. Nors vertintas prieštaringai, šis filmas tuometiniu Monro karjeros laikotarpiu buvo komerciškai sėkmingiausias.

1953 m. ir 1954 m. Monro įtraukta į kasmetinę Apklausą dėl dešimties pelningiausių žvaigždžių ir, pasak „Fox“ istoriko Obrio Solomono (Aubrey Solomon), kartu su „CinemaScope“ tapo „didžiausiu [kino kompanijos] turtu.“ Kad Monro laikoma pagrindiniu sekso simboliu, buvo patvirtinta 1953 m. gruodį, kai Hju Hefneris jos nuotraukas panaudojo pirmojo „Playboy“ numerio viršeliui ir dviejuose viduriniuose, skirtuose plakatui, žurnalo puslapiuose; Monro nebuvo davusi sutikimo šias nuotraukas publikuoti. Viršelyje buvo išspausdinta konkurso „Mis Amerika“ parade 1952 m. daryta Monro nuotrauka, o žurnalo viduryje patalpinta viena iš jos 1949 m. apsinuoginusios nuotraukų.

1954–1955 m.: Konfliktas su „20th Century Fox“ ir santuoka su Džo Dimadžiju

Monro tapo ryškia „20th Century Fox“ žvaigžde. Bet jos sutartis nekeista nuo 1950 m., todėl ji negalėjo pasirinkti projektų ir jai mokėta žymiai mažiau, nei kitoms tokio lygio žvaigždėms. Monro bandymus vaidinti filmuose, kuriuose į ją nebūtų žvelgiama kaip į žavų plakatinio stiliaus modelį, atmetė jos asmeniškai nemėgęs kino kompanijos vykdomasis prodiuseris Derilas Zanukas. Jis manė, kad kiti amplua neuždirbs kompanijai tiek pinigų. Be to, spaudžiamas kompanijos prezidento Spyro Skuro, Zanukas nusprendė, kad siekdama uždirbti daugiau „Fox“ turėtų susitelkti vien į pramoginius filmus ir atšaukė bet kokių „rimtų filmų“ statymą. 1954 m. sausį jis nušalino Monro nuo darbo, kai ji atsisakė filmuotis „Merginoje rožiniu triko“ – dar vienoje muzikinėje komedijoje.

Monro ir Džo Dimadžijas 1954 m. sausį po vestuvių San Fransisko rotušėje

Šios naujienos pateko į pirmuosius puslapius, ir Monro nedelsdama ėmėsi veiksmų neigiamam išviešinimui atremti. Sausio 14 d. San Fransisko rotušėje ji susituokė su Džo Dimadžiju. Po to juodu automobiliu vyko į San Luis Obispą, vėliau medaus mėnesį leido už Aidilvaildo įrengtoje Monro advokato Loido Raito (Lloyd Wright) kalnų trobelėje. Po 15-os dienų, 1954 m. sausio 29 d., juodu išskrido į Japoniją, „medaus mėnesį“ derindami su Dimadžijo įsipareigojimais jo buvusiam beisbolo komandos San Fransisko „Seals“ treneriui Lefčiui O’Dului padėti treniruoti Japonijos beisbolo komandas. Iš Tokijo Monro keliavo su Džyna O’Dul (Jean O’Doul), Lefčio O’Dulo žmona, į Korėją, kur Monro dalyvavo Jungtinių aptarnavimo organizacijų pramoginiame renginyje, daugiau kaip 60 000 JAV jūrų pėstininkų keturias dienas atlikdama dainas iš savo filmų. Grįžus į JAV, žurnalas „Photoplay“ jai skyrė „Populiariausios žvaigždės moters“ apdovanojimą. Gavusi pažadą sudaryti naują sutartį, kovą Monro su „Fox“ susitarė dėl 100 000 dolerių premijos ir pagrindinio vaidmens filme, pastatytame pagal sėkmingą Brodvėjaus pjesę „Septynerių metų krizė“.

1954 m. balandį pasirodė Oto Premindžerio vesternas „Upė, iš kurios negrįžtama“ – paskutinis filmas, kuriame Monro vaidino iki ją nušalinant nuo pareigų. Monro šį darbą pavadino „Z kategorijos kaubojų filmu, kuriame vaidyba užima antrą vietą po dekoracijų ir „CinemaScope“ technologijos“, tačiau filmas tarp žiūrovų sulaukė populiarumo. Pirmasis filmas, kuriame ji vaidino po nušalinimo, – „Nėra tokio verslo kaip pramogų verslas“. Monro jis labai nepatiko, bet kino kompanija pareikalavo jame filmuotis už tai, kad metė filmą „Mergina rožiniu triko“. Išleistas 1954 m. pabaigoje, filmas sėkmės nesulaukė, o daugybė kritikų Monro vaidybą šiame filme įvardijo kaip vulgarią.

Monro pozuoja fotografams filme „Septynerių metų krizė“ (1955).

1954 m. rugsėjį Monro pradėjo filmuotis Bilio Vailderio komedijoje „Septynerių metų krizė“, pagrindinius vaidmenis atliko ji ir Tomas Juelas. Monro vaidino vedusio kaimyno seksualinių fantazijų objektu tapusią moterį. Nors filmas pastatytas Holivude, kino kompanija nusprendė pritraukti dėmesio surengdama filmavimą Manhatane, Leksingtono aveniu, Merlinai Monro stovint ant metro grotelių ir vėjui išpučiant jos baltos suknelės kraštus. Filmuota ir fotografuota kelias valandas, tai stebėjo ~2 tūkst. žiūrovų. „Metro grotelių scena“ tapo viena Monro garsiausiųjų, o 1955 m. birželį pradėta rodyti „Septynerių metų krizė“ tapo vienu pelningiausių tų metų filmų.

Dėl šio reklaminio triuko Monro pateko į pirmuosius tarptautinių leidinių puslapius. Bet scenos ant metro grotelių įsiutino Džo Dimadžiją, paskatino santuokos griūtį. Santuokai nuo pat pradžių trukdė jo pavydumas, siekis kontroliuoti ir buitinis smurtas. 1954 m. spalį grįžusi iš Niujorko į Holivudą, vos po devynių santuokos mėnesių Monro pateikė skyrybų prašymą.

1954 m. lapkritį nusifilmavusi komedijoje „Septynerių metų krizė“, Monro iš Holivudo išvyko į Rytų pakrantę. Ten su fotografu Miltonu Grynu įkūrė savo kino kompaniją „Marilyn Monroe Productions“ (MMP), vėliau pavadintą studijų sistemos griovimo įrankiu. Monro pareiškė esanti „pavargusi nuo vienodų, senų seksualių vaidmenų“ ir tvirtino, jog su „Fox“ sutartis nebegalioja, nes „Fox“ neįvykdė savo įsipareigojimų, pavyzdžiui, nesumokėjo jai žadėtos premijos. 1955 m. sausį nuo to prasidėjo metus trukusi jos teisinė kova su šia kino kompanija. Spauda iš esmės Monro išjuokė, ji buvo parodijuojama Brodvėjaus spektaklyje „Ar sėkmė sugadins Roką Hanterį?“ (1955), kuriame į ją panaši Džeinė Mansfild vaidino savo kino bendrovę įkūrusią kvailą aktorę.

Monro „Aktorystės studijoje“ (apie 1955 m.)

Įsteigusi kino kompaniją, Monro išsikėlė į Manhataną ir 1955 m. studijavo vaidybą. Lankė Konstansos Koljer pamokas, dalyvavo vaidybos metodo seminaruose, vykusiuose Ly Strasbergo vadovaujamoje „Aktorystės studijoje“. Susidraugavo su Strasbergu ir jo žmona Pola, dėl drovumo privačias pamokas lankė jų namuose ir greitai tapo šeimos nare. Senąją vaidybos mokytoją Natašą Laites ji pakeitė Pola Strasberg; Strasbergai turėjo didelę įtaką visai likusiai jos karjerai. Be to, Monro pradėjo lankyti psichoanalizės terapiją, nes Strasbergas buvo įsitikinęs, kad aktorius privalo susidoroti su emocinėmis traumomis ir mokėti jas panaudoti vaidyboje.

Nepaisydama vykstančių skyrybų, Monro bendravo su Dimadžiju; taip pat susitikinėjo su aktoriumi Marlonu Brando ir dramaturgu Arturu Mileriu. Pirmiausia 6-ojo dešimtmečio pradžioje su Mileriu ją supažindino Ilija Kazanas. Monro ir Milerio romanas pasidarė rimtesnis po 1955 m. spalio, kai buvo baigtos jos skyrybos, o jis išsiskyrė su savo žmona. Kino kompanija ragino ją nutraukti santykius, nes Mileris dėl kaltinimų komunizmu buvo tiriamas FTB ir iš Neamerikietiškos veiklos tyrimo komiteto buvo gavęs šaukimą į teismą, tačiau Monro su Mileriu bendravo toliau. Dėl šių santykių FTB pradėjo tirti ir Merliną Monro.

Metų pabaigoje Monro ir „Fox“ pasirašė naują 7-erių metų sutartį, nes Monro kino bendrovė nebūtų galėjusi viena finansuoti filmų, o „Fox“ labai norėjo, kad Monro vėl dirbtų jiems. „Fox“ už keturis pastatysimus filmus Monro sumokėjo 400 tūkst. dolerių ir leido rinktis projektus, režisierius ir operatorius. Be to, baigusi vaidinti kiekviename „Fox“ filme, ji galėjo kurti filmą savo kino bendrovėje.

1956–1959 m.: Kritikų pripažinimas ir vedybos su Arturu Mileriu

Monro ir Arturas Mileris jųdviejų vestuvėse 1956 m. birželį.

1956 m. Monro pradėjo pranešdama, kad laimėjo prieš kino kompaniją „20th Century Fox“. Savo vardą ji teisiškai pakeitė į Marilyn Monroe. Spauda palankiai atsiliepė apie jos sprendimą kovoti su kino kompanija; žurnalas „Time“ ją pavadino „apsukria verslininke“, o „Look“ pranašavo, kad šis laimėjimas „ilgus metus bus individo [pergalės] prieš minią pavyzdys.“ Tačiau Monro santykiai su Mileriu paskatino kai kuriuos neigiamus komentarus, pavyzdžiui, Volteris Vinčelas teigė, jog „įžymiausia šviesiaplaukė Amerikos kino žvaigždė dabar yra tapusi kairiosios inteligentijos numylėtine.“

Kovą Monro pradėjo filmuotis dramoje „Autobusų stotelė“ – pirmajame filme pagal naują sutartį. Ji suvaidino Šerę, baro dainininkę, kurios svajones tapti žvaigžde apsunkina naivus ją įsimylėjęs kaubojus. Šiam vaidmeniui ji pramoko Ozarko anglų kalbos akcento, pasirinko ne tokius kerinčius, kaip ankstesniuose filmuose, drabužius bei makiažą, specialiai dainavo ir šoko tik pusėtinai. Brodvėjaus režisierius Džošua Loganas sutiko režisuoti filmą, nors pradžioje abejojo aktoriniais Monro sugebėjimais ir žinojo apie sunkų jos, kaip aktorės, būdą.

Filmuota Aidahe ir Arizonoje. Kartkartėmis priimdama sprendimus dėl kinematografijos, Monro, kaip MMP vadovė, buvo „atsakinga už techninę pusę“, o Loganas prisitaikė prie jos nuolatinių vėlavimų ir perfekcionizmo. Bedirbdamas su Monro Loganas pakeitė apie ją nuomonę ir vėliau, kalbėdamas apie jos sugebėjimą derinti komediją su tragedija, Monro lygino su Čarliu Čaplinu.

Dramatiška Monro vaidyba filme „Autobusų stotelė“(1956) žymi atitolimą nuo jos ankstesnių komedijų.

1956 m. birželio 29 d. Vait Pleinse, Vestčesterio apygardos teisme, Monro ir Mileris susituokė; po dviejų dienų Vakabuko kaime, Milerio literatūros agentės Kei B. Baret namuose jie iškėlė žydiškas vestuves. Ištekėjusi už Milerio Monro perėjo į judaizmą ir dėl to Egipte buvo uždrausti visi jos filmai. Monro garsėjo kaip sekso simbolis, Mileris – kaip intelektualas, todėl, žiniasklaidos vertinimu, juodu tuoktis vienas kitam netiko, ir „Variety“ antraštė skelbė: „Mokslinčius veda smėlio laikrodį“.

„Autobusų stotelė“ žiūrovams buvo pristatyta 1956 m. rugpjūtį ir sulaukė puikių kritikų atsiliepimų bei komercinės sėkmės. Žurnalas „The Saturday Review of Literature“ rašė, jog Monro pasirodymas „įspūdingai kartą ir visiems laikams išsklaidė nuomonę, kad ji tėra žavinga asmenybė“, o Krauteris sakė: „Visi laikykitės savo kėdžių ir pasiruoškite stulbinamai staigmenai. Merlina Monro pagaliau įrodė, kad yra aktorė.“ Be to, kaip geriausia aktorė, už savo vaidmenį Monro buvo nominuota „Auksiniam gaubliui“.

Rugpjūtį Anglijoje, kino kompanijoje „Pinewood Studios“ Monro pradėjo statyti pirmąjį nepriklausomą savo bendrovės „Marilyn Monroe Productions“ (MMP) filmą „Princas ir šokėja“. Terenso Ratigano 1953 m. pjese paremtą filmą režisavo ir bendrai prodiusavo Lorensas Olivjė, jis su Monro atliko ir pagrindinį vaidmenį. Filmavimą apsunkino jo ir Monro konfliktai. Olivjė, režisavęs taip pat ir pjesę bei joje suvaidinęs pagrindinį vaidmenį, Monro supykdė globėjišku pareiškimu, jog „Viskas, ką tau reikia daryti – tai būti seksualiai“; jo reikalavimu Monro atkartojo personažo interpretaciją, kurią Vivjena Ly buvo sukūrusi spektaklyje. Be to, Olivjė nepatiko, kad filmavimo aikštelėje nuolatos būdavo Pola Strasberg, Monro vaidybos mokytoja. Kerštaudama Monro atsisakydavo bendradarbiauti ir pradėjo sąmoningai vėluoti, po to sakydama: „Jei negerbsi savo artistų, jie negalės gerai dirbti.“

Monro ir Lorensas Olivjė reklaminėje filmo „Princas ir šokėja“ nuotraukoje (1957)..

Filmavimo metu Monro susidūrė ir su kitomis problemomis. Sustiprėjo jos priklausomybė nuo vaistų ir, pasak Spoto, ji patyrė persileidimą. Be to, ji ir Grynas ginčijosi, kaip reikėtų tvarkyti kino kompaniją MMP. Nepaisant sunkumų, filmavimas buvo baigtas kaip planuota, 1956 m. pabaigoje. Filmas „Princas ir šokėja“ pasirodė 1957 m. birželį, sulaukė prieštaringų vertinimų ir tarp Amerikos žiūrovų nebuvo populiarus, jis geriau sutiktas Europoje: Italijoje pelnė Davido di Donatelo, Prancūzijoje – „Krištolinės žvaigždės“ apdovanojimus ir buvo nominuotas BAFTA apdovanojimui.

Norėdama atsidėti šeiminiam gyvenimui, grįžusi iš Anglijos Monro padarė 18-os mėnesių pertrauką. Juodu su Mileriu leido laiką Niujorke, Konektikute ir Long Ailande. 1957 m. viduryje ji patyrė negimdinį nėštumą, o po metų – persileidimą; šios problemos tikriausiai buvo susijusios su endometrioze. Monro trumpam buvo paguldyta į ligoninę dėl barbitūratų perdozavimo. Kadangi ji su Grynu negalėjo išspręsti nesutarimų dėl MMP, Monro nusipirko jam priklausančią kino bendrovės dalį.

Monro su Džeku Lemonu ir Toniu Kertisu filme „Džiaze tik merginos“, už kurį Monro pelnė „Auksinį gaublį“.

Filmo „Džiaze tik merginos“ anonsinė juosta.

1958 m. liepą Monro grįžo į Holivudą ir Bilio Vailderio komedijoje apie lyčių vaidmenis „Džiaze tik merginos“ vaidino su Džeku Lemonu bei Toniu Kertisu. Ji manė, kad Širdelės Kein personažas – tai dar vienas „kvailos blondinės“ vaidmuo, tačiau padrąsinta Milerio jį atlikti sutiko, be to, nuo filmo pelno prie įprastinės algos jai buvo pasiūlytas 10 % priedas. Sudėtingas filmo kūrimas tapo „legendiniu“: Monro reikalaudavo dešimčių dublių, pamiršdavo savo žodžius ir ką turi daryti – kaip žinoma, Kertisas yra sakęs, jog bučiuodamas Monro jautėsi taip, lyg dėl dublių skaičiaus „būtų bučiavęsis su Hitleriu“.

Privačiai filmo statymą Monro palygino su skęstančiu laivu ir apie kolegas pagrindinius aktorius bei režisierių sakė: „[bet] kodėl turėčiau nerimauti, aš neturiu falinio simbolio, kurį galėčiau prarasti.“ Dauguma problemų kilo dėl to, kad ji ir Vailderis, kuris taip pat garsėjo sunkiu būdu, nesutarė, kaip ji turėtų atlikti savo vaidmenį. Ji supykdė Vailderį paprašiusi pakeisti daugelį jos vaidinamų epizodų, o jo pyktis savo ruožtu sustiprino Monro scenos baimę, ir manoma, kad ji tyčia sugadino keletą vietų, norėdama suvaidinti savaip.

Galiausiai Vailderis liko patenkintas Monro vaidyba ir sakė: „Bet kas gali įsiminti žodžius, tačiau tiktai tikras artistas gali ateiti į filmavimo aikštelę nemokėdamas savo žodžių ir vis dėlto suvaidinti taip, kaip ji!“ 1959 m. kovą pasirodęs filmas „Džiaze tik merginos“ sulaukė kritikų pripažinimo ir komercinės sėkmės. Monro, kaip geriausia aktorė, už vaidmenį šiame filme buvo apdovanota „Auksiniu gaubliu“, o „Variety“ ją apibūdino kaip „komikę, pasižyminčią tiesiog neprilygstamu seksualinio patrauklumo ir mokėjimo parinkti momentą deriniu.“ Komedija „Džiaze tik merginos“ BBC, Amerikos kino instituto ir „Sight and Sound“ apklausose buvo pripažinta vienu geriausių kada nors sukurtų filmų.

1960–1962 m.: Karjeros nuosmukis ir asmeniniai sunkumai

Monro su Ivu Montanu filme „Pasimylėkime“, kuriame ji sutiko vaidinti tik tam, kad tesėtų savo sutartį su „Fox“.

Po filmo „Džiaze tik merginos“ Monro padarė dar vieną pertrauką, iki 1959 m. pabaigos, kuomet nusifilmavo muzikinėje komedijoje „Pasimylėkime“. Režisieriumi ji pasirinko Džordžą Kjukorą, o Mileris perrašė dalį scenarijaus, kurį ji laikė silpnu. Monro sutiko vaidinti šiame filme tik todėl, kad spaudė sutarties su „Fox“ terminai. Filmo kūrimas užtruko, nes jos dažnai nebūdavo filmavimo aikštelėje. Statant filmą Monro užmezgė romaną su kolega aktoriumi Ivu Montanu ir tai buvo plačiai aprašyta spaudoje, šis faktas panaudotas reklaminėje filmo kampanijoje. Muzikinė komedija „Pasimylėkime“ pradėta rodyti 1960 m. rugsėjį, bet pasisekimo nesulaukė. Krauteris Monro apibūdino kaip „gana nevalyvą“ ir „stokojančią… senojo Monro dinamiškumo“, o Heda Hoper šią kino juostą pavadino „vulgariausiu filmu, kokiame ji kada nors yra suvaidinusi.“ Trumanas Kapotė bandė išsirūpinti, kad pagal jo apysaką „Pusryčiai pas Tifanį“ pastatytame filme Monro gautų Holės Golaitli vaidmenį, tačiau šis atiteko Odrei Hebern, mat prodiuseriai būgštavo, jog Merlina Monro apsunkins filmo kūrimą.

Paskutinis iki galo Monro suvaidintas filmas – „Nepritapėliai“, Mileris jam parašė tokį scenarijų, kad Monro galėtų atlikti dramatišką vaidmenį. Ji vaidino neseniai išsiskyrusią moterį, susidraugavusią su savo ponia iš Rino krašto ir trimis senstančiais kaubojais, kuriuos vaidino Klarkas Geiblas, Ilajus Volachas ir Montgomeris Kliftas. Rino mieste ir Nevados dykumoje į rytus nuo Karson Sičio nuo 1960 m. liepos iki lapkričio trukęs filmavimas vėl buvo sunkus. Monro ir Milerio santuoka iš esmės buvo žlugusi ir jis užmezgė naujus santykius su fotografijos agentūros „Magnum Photos“ kino fotografe Inge Morat.

Monro, Estelė Vinvud, Ilajus Volachas, Montgomeris Kliftas ir Klarkas Geiblas filme „Nepritapėliai“ (1961). „Nepritapėliai“ buvo paskutinis iki galo suvaidintas filmas Monro ir Geiblui, juodu mirė per dvejus ateinančius metus.

Monro nepatiko, kad Mileris jos personažo istoriją iš dalies grindė jos gyvenimu, ir savo vaidmenį laikė prastesniu už vyriškuosius. Be to, ji kovojo su Milerio įpročiu naktį prieš filmavimą perrašyti scenas. Jos sveikata irgi buvo pašlijusi: kėlė skausmą tulžies akmenys, o priklausomybė nuo psichoaktyviųjų medžiagų buvo tokia stipri, kad makiažą jai dažniausiai tekdavo daryti dar miegančiai, veikiamai barbitūratų. Rugpjūtį filmavimas buvo sustabdytas, nes ji turėjo praleisti savaitę ligoninėje, idant organizmas būtų apvalytas nuo kvaišalų, detoksikuotųsi. Nors ji ir turėjo bėdų, pasak Hjustono, vaidindama Monro „emocijos nesimuliavo. Tai buvo tikra. Ji nugrimzdavo giliai į save, ją rasdavo ir iškeldavo į sąmonę.“

Pasibaigus filmavimui Monro ir Mileris išsiskyrė ir 1961 m. sausį ji įformino „meksikietišką ištuoką“. „Nepritapėliai“ žiūrovams buvo pristatyti kitą mėnesį ir patyrė komercinę nesėkmę. Sulaukta prieštaringų vertinimų: „Variety“ skundėsi neretai „netolygia“ personažų raida, o Boslis Krauteris Monro pavadino „visiškai tuščia bei nesuvokiama“ ir rašė, kad „deja, dėl filmo struktūros viskas sukasi aplink ją.“ Palankiau filmas įvertintas XXI a.: Džefas Endriu iš Britų kino instituto jį laiko klasika, mokslininkas Tonis Treisis (Tony Tracy) iš Hjustono Monro pasirodymą įvardijo kaip „brandžiausią interpretaciją jos karjeroje“, o Džefris Maknabas (Geoffrey McNab) iš „The Independent“ gyrė, kad ji „ypatingai“ atskleidė savo personažo „galią įsijausti“.

Vėliau NBC televizijoje Monro turėjo atlikti pagrindinį vaidmenį Viljamo Somerseto Momo apsakymo „Lietus“ ekranizacijoje, bet sumanymas žlugo, nes šis televizijos tinklas nenorėjo samdyti Monro pasirinkto režisieriaus Ly Strasbergo. Užuot dirbusi, pirmąjį 1961 m. pusmetį ji praleido apnikta sveikatos problemų. Merlinai Monro buvo atliktos cholecistektomija ir endometriozės operacija, dėl depresijos ji keturias savaites pragulėjo ligoninėje. Jai padėjo Džo Dimadžijas, su kuriuo ji atnaujino draugystę, ir kelis mėnesius Monro susitikinėjo su jo draugu Frenku Sinatra. Taip pat 1961 m. Monro visam laikui išsikėlė į Kaliforniją, 1962 m. pradžioje Brentvude įsigijo namą adresu 12305 Fifth Helena Drive (12305 Penktajame Helenos kelyje).

Monro filmuojant „Kažką reikės prarasti“. Dėl ligos ji šiame filme vaidino nedaug ir 1962 m. birželį, likus dviem mėnesiams iki mirties, „Fox“ ją atleido.

Monro grįžo viešumon 1962 m. pavasarį. Ji gavo „Auksinio gaublio“ apdovanojimą „Pasaulinis kino favoritas“ ir „Fox“ kino kompanijoje pradėjo vaidinti filmo „Mano mylimoji žmona“ (1940) perdirbinyje „Kažką reikės prarasti“. Filmą kartu su „Fox“ turėjo prodiusuoti Monro kino kompanija MMP ir su ja vaidinti Dynas Martinas bei Sidė Čaris. Likus keletui dienų iki filmavimo Monro susirgo sinusitu. Nors medikai patarė filmo kūrimą atidėti, „Fox“ jį pradėjo kaip planuota, balandžio pabaigoje.

Beveik visas šešias ateinančias savaites Monro per sunkiai sirgo, kad galėtų dirbti, ir nepaisydama daugybės gydytojų patvirtinimų kino kompanija ją vertė vaidinti viešai pareiškusi, kad ji apsimetinėja. Gegužės 19 d. Monro pasiėmė laisvadienį, kad prezidento Džono F. Kenedžio išankstinėje gimtadienio šventėje Madison Skver Gardene, Niujorke, padainuotų „Su gimimo diena, pone Prezidente“. Ji patraukė dėmesį savo apranga – smėlio spalvos prigludusia, padengta netikrais briliantais suknele, su kuria atrodė nuoga. Merlinos Monro išvyka į Niujorką dar labiau suerzino „Fox“ vadovus, norėjusius, kad ji šią kelionę atšauktų.

Po to Monro pasirodė filmo „Kažką reikės prarasti“ scenoje plaukiodama baseine nuoga. Norint iš anksto išsireklamuoti, buvo kviečiami spaudos atstovai fotografuoti; vėliau medžiaga buvo paskelbta žurnale „Life“. Tai buvo pirmas kartas, kai didelė žvaigždė savo karjeros viršūnėje pozavo nuoga. Kai ji dėl ligos vėl keletą dienų atostogavo, „Fox“ nusprendė, jog bekovodama su augančiomis filmo „Kleopatra“ išlaidomis kino kompanija negali sau leisti dar vieno atsiliekančio nuo tvarkaraščio filmo. Birželio 7 d. „Fox“ atleido Monro ir padavė ją į teismą dėl 750 tūkst. dolerių žalos atlyginimo. Monro buvo pakeista Ly Remik, tačiau Martinui atsisakius filmuotis su bet kuo kitu, išskyrus Monro, „Fox“ jį taip pat padavė į teismą ir nutraukė filmo kūrimą. Kino kompanija apkaltino Monro filmo žlugdymu ir pradėjo apie ją skleisti neigiamą informaciją netgi teigdama, kad jai sutriko psichika.

„Fox“ netrukus ėmė gailėtis savo sprendimo ir vėliau, birželį, su Monro vėl pradėjo derėtis; paskui tą vasarą buvo pasiektas susitarimas dėl naujo kontrakto, taip pat ir dėl filmo „Kažką reikės prarasti“ atnaujinimo bei dėl pagrindinio vaidmens juodojoje komedijoje „Kokia mirtis!“ Be to, Monro ketino vaidinti biografiniame filme apie Džyną Harlou. Kad pataisytų savo viešąjį įvaizdį, Monro dalyvavo keliuose reklaminiuose sumanymuose, pavyzdžiui, davė interviu žurnalams „Life“ bei „Cosmopolitan“ ir pirmą kartą fotografavosi žurnalui „Vogue“. Bendradarbiaudama su fotografu Bertu Šternu, žurnalui „Vogue“ Monro pateikė du nuotraukų rinkinius: vieną – standartinį vedamajam straipsniui apie madą, kitą – savo nuogos nuotraukų; pastarasis rinkinys buvo paskelbtas po Monro mirties pavadinimu „Paskutinis seansas“.

Mirtis ir laidotuvės

Monro (trečia iš kairės) su aktoriais „Keršto angelo“ filmavimo aikštelėje, kai 1962 m. viešėjo Meksikoje. Tai vienas paskutinių jos susitikimų su žiniasklaida.

Paskutinius mėnesius Monro gyveno adresu 12305 Fifth Helena Drive Los Andželo rajone Brentvude. 1962 m. rugpjūčio 4 d. vakare jos namų tvarkytoja Junisė Murėj (Eunice Murray) liko nakvoti. Murėj pabudo 3:00 val. nakties (rugpjūčio 5 d.) ir pajuto, kad kažkas negerai. Ji pamatė šviesą iš po Monro miegamojo durų, bet niekas neatsiliepė, durys buvo užrakintos. Tuomet Murėj paskambino Monro psichiatrui Ralfui Grynsonui, kuris netrukus atvyko ir, pro langą įsiveržęs į miegamąjį, rado Monro lovoje negyvą. Monro gydytojas Haimanas Engelbergas (Hyman Engelberg) atvyko apie 3:50 val. ir konstatavo jos mirtį. 4:25 val. apie tai buvo pranešta Los Andželo policijos departamentui.

Monro mirė rugpjūčio 4 d. tarp 20:30 ir 22:30 val.; toksikologijos ataskaitoje nurodoma, jog mirties priežastis – ūmus apsinuodijimas barbitūratais. Jos kraujyje aptikta 8 mg % (miligramų 100-e mililitrų tirpalo) chloralio hidrato ir 4,5 mg % pentobarbitalio (nembutalio), o kepenyse – 13 mg % pentobarbitalio. Prie jos lovos rasta tuščių vaistų buteliukų. Tikimybė, kad Monro perdozavo netyčia, buvo atmesta, nes nustatytos dozės jos organizme kelis kartus viršijo mirtiną kiekį.

1962 m. rugpjūčio 6 d. antraštė pirmajame laikraščio „New York Daily Mirror“ puslapyje skelbia: „Merlina Monro nusižudė“.

Los Andželo apygardos koronerių biurui atlikti tyrimą padėjo Los Andželo savižudybių prevencijos komanda, turinti ekspertinių žinių apie savižudybes. Monro gydytojai pareiškė, kad ji buvo „linkusi į stiprias baimes ir dažnas depresijas“ su „staigiais ir nenuspėjamais nuotaikos pokyčiais“ ir praeityje, galbūt tyčia, kelis kartus buvo perdozavusi. Atsižvelgdamas į šiuos faktus ir žmogžudystės požymių nebuvimą, koronerio pavaduotojas Tomas Nogučis jos mirtį įvardijo kaip galimą savižudybę.

Apie netikėtą Monro mirtį buvo rašoma pirmuosiuose JAV ir Europos laikraščių puslapiuose. Anot Loisės Baner, „sakoma, jog praėjus mėnesiui po jos mirties savižudybių skaičius Los Andžele padvigubėjo; tą mėnesį išaugo daugumos laikraščių tiražas“, o laikraštis „Chicago Tribune“ pranešė sulaukęs iš visuomenės šimtų skambučių su prašymu suteikti informacijos apie jos mirtį. Prancūzų menininkas Žanas Kokto sakė, kad jos mirtis „turėtų būti siaubinga pamoka visiems, kurių pagrindinis užsiėmimas – šnipinėti ir kankinti kino žvaigždes“, jos buvęs kolega aktorius Lorensas Olivjė ją laikė „visiška triukšmo ir sensacijų auka“, o filmo „Autobusų stotelė“ režisierius Džošua Loganas ją pavadino „vienu iš labiausiai neįvertintų žmonių pasaulyje.“

Monro kripta Vestvudo kapinėse.

Rugpjūčio 8 d. Vestvudo kapinėse vykusios laidotuvės buvo privačios ir jose dalyvavo tik artimiausi Monro bendražygiai. Laidotuves surengė Džo Dimadžijas, netikra Monro sesuo Bernisė Beiker Mirakl ir Monro verslo vadybininkė Inesė Melson (Inez Melson). Šimtai žiūrovų susibūrė gatvėse prie kapinių. Vėliau Monro buvo palaidota Prisiminimų koridoriuje (Corridor of Memories) esančioje 24-ojoje kriptoje.

Nesutinkant, kad Monro nusižudė, ateinančiais dešimtmečiais buvo iškelta keletas sąmokslo teorijų, pavyzdžiui, kad ji buvo nužudyta arba perdozavo netyčia. Spėlionės, kad Monro buvo nužudyta, pirmiausia sulaukė didelio dėmesio 1973 m., kai buvo išleista Normano Meilerio knyga „Merlina: Biografija“, o vėlesniais metais šie spėjimai ganėtinai išpopuliarėjo, todėl Los Andželo apygardos prokuroras Džonas Van de Kampas 1982 m. atliko pakartotinį tyrimą, kad išsiaiškintų, ar reikia pradėti baudžiamąją bylą. Jokių žmogžudystės įrodymų nebuvo rasta.

Įvaizdis ekrane ir atsakas į jį

XX a. 5-ajame dešimtmetyje, karo metais, žiūrovų daugumą sudarė moterys, ir tuo laikotarpiu klestėjo stipriomis bei protingomis laikytos aktorės – tokios, kaip Katarina Hebern ir Barbara Stenvik. Kino kompanija „20th Century Fox“ troško, kad Monro taptų vyrus į kino teatrus pritraukiančia naujojo dešimtmečio žvaigžde, pakeisiančia jų senstančią, 5-ajame dešimtmetyje populiarią šviesiaplaukę „sekso bombą“ Betę Greibl. Anot kino tyrėjo Ričardo Dajerio, Monro įvaizdis buvo sukurtas iš esmės vyrų akims.

Aktorė Džyna Harlou 1934 m. Monro sėmėsi iš jos įkvėpimo kurdama savo, kaip žvaigždės, įvaizdį.

Nuo pat pradžių Monro atliko svarbų vaidmenį kuriant jos viešąjį įvaizdį, o karjeros pabaigoje jį beveik visiškai kontroliavo. Ji išplėtojo daugybę savęs viešinimo strategijų, užmezgė draugystę su paskalų apžvalgininkais, tokiais kaip Sidnis Skolskis ir Luela Parsons, ir prižiūrėjo savo atvaizdų naudojimą. Be Greibl, ji dažnai būdavo lyginama su kita įžymia blondine – 4-ojo dešimtmečio kino žvaigžde Džyna Harlou. Iš dalies šį lyginimą paskatino pati Monro, Džyną Harlou pavadinusi savo vaikystės dievaite, Monro norėjo suvaidinti ją biografiniame filme ir netgi pasisamdė Džynos Harlou plaukų stilistą, kad šis ją nudažytų.

Monro įvaizdis ekrane telkėsi į jos šviesius plaukus ir su jais susijusius stereotipus, ypač į kvailumą, naivumą, seksualinį prieinamumą ir dirbtinumą. Savo filmuose ji dažnai kalbėdavo ir dainuodavo alsiu, vaikišku balsu, o interviu metu kildavo įspūdis, jog visa, ką ji pasakė, yra „visiškai nekalta ir neapgalvota“ parodijuojant save dviprasmybėmis, kurios pagarsėjo kaip „monroizmai“. Pavyzdžiui, kai jos buvo paklausta, ką 1949 m. savo nuogos fotosesijoje buvo užsileidusi ant kūno prisidengdama, ji atsakė: „Buvau užsileidusi radiją.“

Kaip matyti šioje reklaminėje filmo „Septynerių metų krizė“ (1955) nuotraukoje, Monro vilkėdavo prigludusius, jos seksualinį patrauklumą pabrėžiančius apdarus.

Filmuose Monro dažniausiai vaidino „mergaitę“, apie kurią viską pasako vien lytis. Ji beveik visada vaidindavo miuziklų atlikėjas, sekretores arba modelius – tai profesijos, kurių atstovės rodomos vyrų malonumui. Monro savo karjerą pradėjo kaip plakatinio stiliaus fotomodelis ir turėjo smėlio laikrodžio figūrą.Dažnai scenose būdavo filmuojama tokiu kampu, kad būtų matomas jos išlinkęs siluetas, o reklaminėse nuotraukose neretai pozuodavo kaip plakatinė gražuolė. Išskirtinė eisena siūbuojant klubais irgi kreipė žvilgsnius į Monro kūną ir jai pelnė „horizontaliai vaikštančios merginos“ pravardę.

Monro dažnai rengdavosi baltai, idant pabrėžtų savo šviesius plaukus, ir traukė dėmesį apnuoginančiais, figūrą išryškinančiais apdarais. Jos reklaminiai triukai vis būdavo susiję su stulbinamai atvirais arba netgi blogais, intymias vietas atidengiančiais drabužiais, pavyzdžiui, spaudos konferencijoje nutrūkdavo suknelės petnešėlė. Spaudoje Monro buvo vaizduojama kaip amerikietiškosios svajonės įsikūnijimas, iš nelaimingos vaikystės į Holivudo šlovę pakilusi mergina. Pasakojimai apie globėjų šeimose ir našlaičių namuose praleistą laiką buvo perdėti ir iš dalies net pramanyti. Kino tyrėjas Tomas Harisas (Thomas Harris) rašo, jog kilmė iš darbininkijos ir šeimos neturėjimas ją padarė seksualiai prieinamesnę, ji tapo „tobula žaidimų drauge“, priešingai nei jos amžininkė Greisė Keli, kuri taip pat buvo reklamuojama kaip patraukli blondinė, tačiau dėl kilmės iš aukštuomenės buvo laikoma rafinuota, daugumai žiūrovų vyrų nepasiekiama aktore.

Nors Merlinos Monro kaip bukaprotės, bet seksualiai patrauklios šviesiaplaukės įvaizdis ekrane buvo kruopščiai sukurtas, žiūrovai ir kino kritikai tikėjo ją tokią esant iš tikrųjų. Tai tapo kliūtimi norint atlikti kitokius vaidmenis arba būti gerbiamai kaip verslininkei. Akademikė Sara Čerčvel išstudijavusi pasakojimus apie Monro rašo:

Didžiausias mitas – kad ji buvo kvaila. Kitas – kad ji buvo trapi. Trečias – kad ji nemokėjo vaidinti. Ji anaiptol nebuvo kvaila, nors ir nebuvo įgijusi formaliojo išsilavinimo ir į tai žvelgė labai jautriai. Bet ji tikrai buvo labai protinga – ir labai tvirta. Ji turėjo pasižymėti šiodviem ypatybėm, kad šeštajame dešimtmetyje galėtų įveikti Holivudo studijų sistemą. […] Kvaila blondinė buvo vaidmuo – ji buvo aktorė, dėl Dievo meilės! Tokia gera aktorė, jog dabar niekas nebetiki ją buvus kuo nors kitu, nei ji pavaizdavo ekrane.

Biografė Loisė Baner rašo, kad filmuose ir viešuosiuose pasirodymuose Monro dažnai subtiliai parodijuodavo savo, kaip sekso simbolio, padėtį ir kad „jos sukurtas 'Merlinos Monro' personažas buvo puikus archetipas, pagal XX a. lyčių sukčių tradiciją užimantis vietą tarp Mei Vest ir Madonos.“ Pati Monro teigė, kad ją paveikė Mei Vest, ji išmokusi „iš jos keleto gudrybių – įspūdžio, kad juokiamasi iš savo seksualumo arba šaipomasi iš jo.“ Monro studijavo komediją Lotės Goslar pantomimos ir šokio pamokose, Goslar garsėjo komiškais sceniniais pasirodymais, be to, ji patardavo Merlinai Monro filmavimo aikštelėje. Kino juostoje „Džentelmenai renkasi blondines“, viename iš filmų, kuriame Monro vaidino archetipinę kvailą blondinę, jos veikėjos eilutė buvo papildyta sakiniu „Galiu būti protinga, kai tai svarbu, bet daugumai vyrų protingos nepatinka.“

Monro atvyksta į Luelos Parsons vakarėlį „Ciro’s“ naktiniame klube, Holivude (1953).

Pasak Dajerio, 6-ajame dešimtmetyje Monro buvo tapusi „iš esmės įprastu žodžiu seksui įvardyti“ ir „jos įvaizdis įterptinas į nusakančių 6-ąjį Amerikos dešimtmetį moralės ir seksualumo idėjų srautą“, tokių kaip Zigmundo Froido mintys apie seksą, „Kinsio ataskaita“ (1953) ir Betės Friden knyga „Moteriškumo paslaptis“ (1963). Atrodydama pažeidžiama ir nesuvokianti savo lytinio patrauklumo, Monro tapo pirmuoju sekso simboliu, seksą pateikusiu kaip natūralų ir nepavojingą užsiėmimą, priešingai nei 5-ojo dešimtmečio „lemtingosios moterys“. Spotas ją irgi apibūdina kaip „pokario idealo – amerikietės merginos, švelnios, aiškiai vargstančios, gerbiančios vyrus, naivios, siūlančios seksą be jokių reikalavimų“ įsikūnijimą; tai atsispindi Molės Haskel teiginyje, kad „ji buvo 6-ojo dešimtmečio pramanas, melas, jog moterys neturi seksualinių poreikių, kad ji yra tik tam, jog tenkintų arba sustiprintų vyro poreikius.“ Monro amžininkas Normanas Meileris rašė: „Merlina buvo užsiminusi, jog seksas gali būti sunkus ir pavojingas su kitais, bet su ja – [kaip] ledai“, o Graučas Marksas ją įvardijo kaip „Mei Vest, Tedą Barą ir Mažylę Bo-Pyp viename asmenyje.“ Anot Haskel, turėjusi sekso simbolio statusą Monro buvo populiaresnė tarp vyrų nei tarp moterų, nes moterys „negalėjo su ja susitapatinti ir jos nepalaikė“, nors po Monro mirties padėtis pasikeitė.

Dajeris taip pat teigė, jog šviesūs Monro plaukai tapo jos išskirtiniu bruožu, nes jie darė ją „rasiškai vienareikšmę“ ir išskirtinai baltąją kaip tik tada, kai prasidėjo pilietinių teisių judėjimas, ir kad XX a. popkultūroje ji turėtų būti laikoma rasizmo simboliu. Baner sutiko, kad galbūt neatsitiktinai pilietinių teisių judėjimo metu Monro inicijavo aktorių-platininių blondinių tendenciją, bet taip pat kritikavo Dajerį pabrėždama, jog savo plačiai išviešintame asmeniniame gyvenime Monro buvo siejama su žmonėmis, kurie buvo laikomi „netikrais baltaisiais“ – tokiais kaip Džo Dimadžijas (italų kilmės amerikietis) ir Arturas Mileris (žydas). Anot Loisės Baner, savo reklaminėse nuotraukose ji kartais mesdavo iššūkį vyraujančioms rasinėms normoms; pavyzdžiui, 1951 m. žurnale „Look“ publikuotoje nuotraukoje, kurioje ją moko afroamerikietis vokalo lavybininkas Filas Mūras, Monro fotografavosi dėvėdama apnuoginančius drabužius.

Monro šampūno „Lustre-Creme“ reklamoje (1953).

Žurnale „Photoplay“ teigta, kad į Monro buvo žvelgiama kaip į itin amerikietišką žvaigždę, „nacionalinę instituciją, žinomą taip pat gerai, kaip dešrainiai, obuolių pyragas ar beisbolas“. Baner ją vadina populiarumo ir prabangos simboliu, žvaigžde, kurios džiaugsmingas ir žavus viešasis įvaizdis „padėjo tautai susidoroti su 6-ojo dešimtmečio paranoja dėl šaltojo karo, atominės bombos ir totalitarinės komunistinės Sovietų Sąjungos.“ Istorikė Fiona Hendisaid (Fiona Handyside) rašo, kad Prancūzijos žiūrovės moterys baltaodiškumą / šviesius plaukus siejo su amerikietišku modernumu ir švara, todėl Monro simbolizavo šiuolaikišką, „išsilaisvinusią“ moterį, kurios gyvenimas rutuliojasi viešojoje erdvėje. Kino istorikė Lora Malvi apie ją rašė kaip apie Amerikos vartotojiškosios kultūros patvirtinimą:

Jei Amerika būtų eksportavusi žavesio demokratiją į nuskurdusią pokario Europą, filmai būtų buvę jos vitrina… Merlina Monro su visais savo amerikietiškais priklausiniais ir gerai organizuotu seksualumu viename paveiksle įkūnijo šią sudėtingą ekonominių, politinių ir erotinių dalykų sąveiką. Iki 6-ojo dešimtmečio vidurio ji pasižymėjo išskirtiniu žavesiu, prieinamu visiems, naudojantiems amerikietišką kosmetiką, nailoną ir peroksidą.

Kino kompanija „20th Century Fox“ papildomai pasipelnė iš Monro populiarumo, išugdžiusi keletą į ją panašių aktorių, pavyzdžiui, Džeinę Mansfild ir Šerę Nort. Kitos kino kompanijos irgi mėgino sukurti savas Monro: „Universal Pictures“ – Meimę Van Doren, „Columbia Pictures“ – Kimę Novak, o „The Rank Organisation“ – Dianą Dors.

Trumpoje apybraižoje Trumanas Kapotė pacitavo Monro vaidybos mokytojos Konstansos Koljer žodžius: „Ji yra gražus vaikas. Neturiu omenyje akivaizdžios prasmės – galbūt pernelyg akivaizdžios. Nemanau, kad ji apskritai yra aktorė, bent jau ne tradiciniu atžvilgiu. Tai, ką ji turi, – ši įspūdinga išvaizda, šis spindesys, šis virpantis protas, – niekada negalėjo atsiskleisti scenoje. Tai tiek trapu ir subtilu, kad tai gali pagauti tik fotoaparatas. Tai lyg skrendantis kolibris: tik fotoaparatas gali sustingdyti jo poeziją.“

Palikimas

Monro reklaminė nuotrauka žurnale „Photoplay“ (1953).

Kaip rašoma „Jungtinių Valstijų popkultūros vadove“, „tarp nedaugelio Monro, kaip Amerikos popkultūros ikonos, varžovų dėl populiarumo rasime Elvį Preslį ir Peliuką Mikį… jokia kita žvaigždė niekada nekėlė tokio plataus emocijų spektro – nuo geidulio iki gailesčio, nuo pavydo iki sąžinės graužaties.“ Pasak menotyrininkės Geilės Levin, manytina, jog Monro buvo „labiausiai fotografuojamas XX a. žmogus“, o Amerikos kino institutas 100-o didžiausių JAV kino istorijoje per 100-ą metų žvaigždžių moterų sąraše jai skyrė 6-ą vietą. Smitsono institutas ją įtraukė į savo sudarytą „100-o visų laikų reikšmingiausių amerikiečių“ sąrašą, ir tiek „Variety“, tiek VH1 ją įrašė į garsiausių XX a. popkultūros ikonų dešimtuką.

Apie Merliną Monro parašyta šimtai knygų, ji vaizduojama daugybėje filmų, pjesių, operų ir dainų, ji padarė įtaką menininkams ir pramogų pasaulio atstovams, pavyzdžiui, Endžiui Varholui ir Madonai. Ji taip pat išlieka vertingu prekės ženklu: jos atvaizdas ir vardas buvo licencijuoti šimtams produktų, ji buvo rodoma tokių prekių ženklų, kaip „Max Factor“, „Chanel“, „Mercedes-Benz“ ir „Absolut Vodka“ reklamose.

Neslopstantis Monro populiarumas susijęs su jos prieštaringu viešuoju įvaizdžiu. Viena vertus, ji išlieka sekso simboliu, grožio ikona ir viena garsiausių klasikinio Holivudo kino žvaigždžių. Kita vertus, ji prisimenama ir dėl neramaus asmeninio gyvenimo, nestabilios vaikystės, kovos už profesinę pagarbą, taip pat dėl savo mirties ir mirtį gaubusių sąmokslo teorijų. Apie Merliną Monro rašė lytiškumu ir feminizmu besidomintys mokslininkai bei žurnalistai; tarp rašiusiųjų apie Monro – Glorija Stainem, Žaklina Rouz, Molė Haskel, Sara Čerčvel ir Loisė Baner. Kai kurie, sakykime, Glorija Stainem, ją laiko studijų sistemos auka. Kiti, pavyzdžiui, Molė Haskel ir Sara Čerčvel, labiau pabrėžia Merlinos Monro iniciatyvumą siekiant karjeros ir jos indėlį į savo viešojo įvaizdžio kūrimą.

Popmenininko Džeimso Gilo paveikslas „Merlinos triptikas“, kairioji plokštė (1962).

Jos šlovė ir neramus asmeninis gyvenimas kontrastavo, todėl Monro glaudžiai susijusi su platesnėmis diskusijomis apie šiuolaikinius reiškinius, tokius kaip žiniasklaida, įžymumas ir vartotojiškoji kultūra. Anot akademikės Suzanos Hamšos (Susanne Hamscha), Monro tebėra svarbi diskutuojant apie dabartinę visuomenę, ir ji „niekada iki galo nepriklausė vienam kuriam laikui ar vietai“, bet tapo „plotme, ant kurios galima (per)konstruoti Amerikos kultūros naratyvus“, ir ji „veikia kaip kultūrinis modelis, kurį kiti žmonės gali atkurti, pertvarkyti, paversti naujais kontekstais ir atkartoti“. Baner irgi Merliną Monro vadina „amžinąja pavidalų mainytoja“, kurią „savomis sąlygomis… [atkuria] kiekviena karta, net kiekvienas individas“.

Monro išlieka kultūros ikona, tačiau kritikai nesutaria dėl jos, kaip aktorės, palikimo. Deividas Tomsonas jos darbus pavadino „nereikšmingais“, Polina Keil rašė, kad ji nemokėjo vaidinti ir, tikriau sakant, „panaudojo aktorės įgūdžių stoką visuomenei linksminti. Jai pakako sąmojingumo, kvailumo arba nevilties, kad „sūrio bandelę“ paverstų vaidyba, ir atvirkščiai; ji darė tai, ko kitiems užteko „gero skonio“ nedaryti.“ Piteris Bredšou, priešingai, sakė, kad Monro buvo talentinga komikė, „supratusi, kokiu būdu komedija pasiekia savo tikslą“, o Rodžeris Ibertas rašė, kad „filmavimo aikštelėje Monro ekscentriškumas ir neurozės buvo liūdnai pagarsėję, tačiau kino kompanijos su ja dar ilgai taikstėsi, nors bet kurią kitą aktorę būtų įtraukusios į juodąjį sąrašą, nes tai, ką jie gaudavo mainais į ekraną, buvo stebuklinga.“ Taip pat ir Džonatanas Rozenbaumas teigė, kad „ji subtiliai ardė seksistinį savo medžiagos turinį“ ir kad „sunkumai, su kuriais kai kurie žmonės susidurdavo atpažindami Monro, kaip aktorės, sumanumą, panašu, yra įsišakniję represinės ideologijos epochoje, kai nepaprastai moteriškos moterys neturėjo būti protingos.“

Filmografija

„Džentelmenai renkasi blondines“ (1953)

„Kaip ištekėti už milijonieriaus“ (1953)

„Džiaze tik merginos“ (1959)

Metai	Filmo pavadinimas	Filmo pavadinimas originalo kalba	Vaidmuo
1947	Pavojingi metai	Dangerous Years	Ivė
1948	No, dešinėn! No, kairėn!	Scudda Hoo! Scudda Hay!	Betė
1948	Kordebaleto damos	Ladies of the Chorus	Pegė Martin
1949	Laiminga meilė	Love Happy	Gruniono klientė
1950	Bilietas į Tomahauką	A Ticket to Tomahawk	Klara
1950	Asfalto džiunglės	The Asphalt Jungle	Andžela Finlėj
1950	Viskas apie Ievą	All About Eve	Klaudija Kasvel
1950	Ugnies kamuolys	The Fireball	Polė
1951	Teisingas krosas	Right Cross	Daskė Ledju
1951	Gimtojo miesto istorija	Home Town Story	Airisė Martin
1951	Toks jaunas, koks jautiesi	As Young as You Feel	Harieta
1951	Meilės lizdelis	Love Nest	Roberta „Bobė“ Stivens
1951	Įteisinkime tai	Let’s Make It Legal	Džoisė Manering
1952	Susidūrimas naktį	Clash by Night	Pegė
1952	Mes nesusituokę!	We’re Not Married!	Anabelė Džons Noris
1952	Nesivarginkite belstis	Don’t Bother to Knock	Nelė Forbs
1952	Išdaiga	Monkey Business	Loisė Lorel
1952	O. Henrio anšlagas	O. Henry’s Full House	prostitutė
1953	Niagara	Niagara	Rouzė Lumis
1953	Džentelmenai renkasi blondines	Gentlemen Prefer Blondes	Lorelei Ly
1953	Kaip ištekėti už milijonieriaus	How to Marry a Millionaire	Pola Debevuaz
1954	Upė, iš kurios negrįžtama	River of No Return	Kei Veston
1954	Nėra tokio verslo kaip pramogų verslas	There’s No Business Like Show Business	Viktorija Parker
1955	Septynerių metų krizė	The Seven Year Itch	Mergina
1956	Autobusų stotelė	Bus Stop	Šerė
1957	Princas ir šokėja	The Prince and the Showgirl	Elsė Marina
1959	Džiaze tik merginos	Some Like It Hot	Širdelė „Kein“ Kovalčyk
1960	Pasimylėkime	Let’s Make Love	Amanda Del
1961	Nepritapėliai	The Misfits	Rozlina Teibor
1962	Kažką reikės prarasti (nebaigtas)	Something’s Got to Give	Elena Vagstaf Arden

Televizija

Metai	Pavadinimas	Vaidina	TV tinklas	Pastabos	Šaltiniai
1953 m. rugsėjo 13 d.	Jack Benny Program The Jack Benny Program	save pačią	CBS
1954 m. spalio 2 d.	Bob Hope Show The Bob Hope Show	save pačią	NBC
1955 m. balandžio 8 d.	Person to Person	save pačią	CBS	interviu su Edvardu R. Marou
1962 m. gegužės 19 d.	President Kennedy’s Birthday Salute	save pačią	CBS	daina „Su gimimo diena, pone Prezidente“

Nominacijos ir apdovanojimai

Džeinė Rasel ir Monro Graumano kinų teatre (1953).

Sąrašas pateikiamas remiantis duomenų baze IMDb.

Apdovanojimas	Metai	Kategorija	Filmas	Rezultatas
BAFTA	1956	Geriausia užsienio aktorė	Septynerių metų krizė	Nominuota
	1958	Geriausia užsienio aktorė	Princas ir šokėja	Nominuota
„Auksinis gaublys“	1954	Henrietos apdovanojimas	–	Nominuota
	1957	Geriausias moters vaidmuo – komedija arba miuziklas	Autobusų stotelė	Nominuota
	1960	Geriausias moters vaidmuo – komedija arba miuziklas	Džiaze tik merginos	Laimėjo
	1962	Henrietos apdovanojimas	–	Laimėjo
David di Donatello apdovanojimas	1958	Geriausia užsienio aktorė	Princas ir šokėja	Laimėjo
Laurel apdovanojimas	1959	Geriausia komedijos aktorė	Princas ir šokėja	IV vieta
	1960	Geriausia komedijos aktorė	Džiaze tik merginos	II vieta
„Photoplay“ apdovanojimas	1952	Kylanti žvaigždė	–	Laimėjo
	1953	Populiariausia žvaigždė	–	Laimėjo
	1954	Geriausia aktorė	Džentelmenai renkasi blondines Kaip ištekėti už milijonieriaus	Laimėjo
„Look“ apdovanojimas	1952	Perspektyviausia pradedančioji dainininkė	–	Laimėjo
„Krištolinės žvaigždės“ apdovanojimas	1959	Geriausia užsienio aktorė	Princas ir šokėja	Laimėjo
Holivudo šlovės alėja	1960	Vardinė žvaigždė už indėlį į kino pramonę	–	Laimėjo

Literatūra

• Capote, Truman (1980), Music for Chameleons, Random House, ISBN 978-0-3945-0826-9 
• Banner, Lois (2012), Marilyn: The Passion and the Paradox, Bloomsbury, ISBN 978-1-4088-3133-5 
• Belton, John (2005), American Cinema, American Culture, McGraw Hill, ISBN 978-0-07-288627-6 
• Burkhead, Cynthia (2013), Dreams in American Television Narratives: From Dallas to Buffy, London: Bloomsbury Publishing, ISBN 978-1-4411-2417-3 
• Chapman, Gary (2001), "Marilyn Monroe", in Browne, Ray B. & Browne, Pat, The Guide to United States Popular Culture, University of Wisconsin Press, ISBN 978-0-87972-821-2 
• Churchwell, Sarah (2004), The Many Lives of Marilyn Monroe, Granta Books, ISBN 978-0-312-42565-4 
• Dyer, Richard (1991), "Charisma", in Gledhill, Christine, Stardom: Industry of Desire, Routledge, ISBN 978-0-415-05217-7 
• Dyer, Richard (1986), Heavenly Bodies: Film Stars and Society, Routledge, ISBN 978-0-415-31026-0 
• Fuller, Graham & Lloyd, Ann, eds. (1983), Illustrated Who's Who of the Cinema, Macmillan, ISBN 978-0-02-923450-1 
• Hall, Susan G. (2006), American Icons: An Encyclopedia of the People, Places, and Things that Have Shaped Our Culture, Greenwood Publishing Group, ISBN 978-0-275-98429-8 
• Hamscha, Susanne (2013), "Thirty Are Better Than One: Marilyn Monroe and the Performance of Americanness", in Rieser, Klaus; Fuchs, Michael & Phillips, Michael, ConFiguring America: Iconic Figures, Visuality, and the American Identity, Intellect, ISBN 978-1-84150-635-7 
• Handyside, Fiona (August 2010), "Let's Make Love: Whiteness, Cleanliness and Sexuality in the French Reception of Marilyn Monroe", European Journal of Cultural Studies 3(13): 291–306, doi:10.1177/1367549410363198 
• Harris, Thomas (1991), "The Building of Popular Images: Grace Kelly and Marilyn Monroe", in Gledhill, Christine, Stardom: Industry of Desire, Routledge, ISBN 978-0-415-05217-7 
• Haskell, Molly (1991), "From Reverence to Rape: The Treatment of Women in the Movies", in Butler, Jeremy G., Star Texts: Image and Performance in Film and Television, Wayne State University Press, ISBN 978-0-8143-2312-0 
• Hecht, Ben & Monroe, Marilyn (1974), My Story, New York: Stein and Day, ISBN 9780812817072, OCLC 461777186 
• Hyatt, Wesley (2006), Emmy Award Winning Nighttime Television Shows, 1948–2004, Jefferson, NC: McFarland, ISBN 978-0-7864-2329-3 
• Leaming, Barbara (1998), Marilyn Monroe, Three Rivers Press, ISBN 978-0-609-80553-4 
• Lev, Peter (2013), Twentieth-Century Fox: The Zanuck–Skouras Years, 1935–1965, University of Texas Press, ISBN 978-0-292-74447-9 
• Kidder, Clark (2011), Marilyn Monroe: Cover to Cover: Cover to Cover, Iola, WI: Krause Publications, ISBN 978-1-4402-2780-6 
• Marcus, Daniel (2004), Happy Days and Wonder Years: The Fifties and Sixties in Contemporary Popular Culture, Rutgers University Press, ISBN 978-0-8135-3391-9 
• Meyers, Jeffrey (2010), The Genius and the Goddess: Arthur Miller and Marilyn Monroe, University of Illinois Press, ISBN 978-0-252-03544-9 
• Miracle, Berniece Baker & Miracle, Mona Rae (1994), My Sister Marilyn, Algonquin Books, ISBN 978-0-595-27671-4 
• Monroe, Marilyn (2010), Buchthal, Stanley & Comment, Bernard, eds., Fragments: Poems, Intimate Notes, Letters, Farrar, Straus and Giroux, ISBN 9780374158354, OCLC 973641163 
• Reeves, Thomas (1991), A Question of Character: A Life of John F. Kennedy, Free Press, ISBN 978-0-02-925965-8 
• Riese, Randall & Hitchens, Neal (1988), The Unabridged Marilyn, Corgi Books, ISBN 978-0-552-99308-1 
• Rollyson, Carl (2014), Marilyn Monroe Day by Day: A Timeline of People, Places and Events, Rowman and Littlefield, ISBN 978-1-4422-3079-8 
• Rose, Jacqueline (2014), Women in Dark Times, Bloomsbury, ISBN 978-1-4088-4540-0 
• Solomon, Aubrey (1988), Twentieth Century-Fox: A Corporate and Financial History, Scarecrow Press, ISBN 978-0-8108-4244-1 
• Solomon, Matthew (2010), "Reflexivity and Metaperformance: Marilyn Monroe, Jayne Mansfield, and Kim Novak", in Palmer, R. Barton, Larger Than Life: Movie Stars of the 1950s, Rutgers University Press, ISBN 978-0-8135-4766-4 
• Spoto, Donald (2001), Marilyn Monroe: The Biography, Cooper Square Press, ISBN 978-0-8154-1183-3 
• Steinem, Gloria & Barris, George (1987), Marilyn, Victor Gollancz Ltd, ISBN 978-0-575-03945-2 
• Summers, Anthony (1985), Goddess: The Secret Lives of Marilyn Monroe, Victor Gollancz Ltd, ISBN 978-0-575-03641-3 
• Super, John C. (2005), The Fifties in America, Ipswich, MA: Salem Press, ISBN 978-1-58765-203-5 
• Tracy, Tony (2010), John Huston: Essays on a Restless Director, McFarland, ISBN 978-0-7864-5853-0 
• Vogel, Michelle (24 April 2014), Marilyn Monroe: Her Films, Her Life, Jefferson, NC: McFarland, ISBN 978-0-7864-7086-0 

Straipsnis „Marilyn Monroe“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.

Vikicitatos