Vilniaus Tauras
.JPG)
Vilniaus tauras – alaus ir gaiviųjų gėrimų gamykla, veikusi Vilniuje nuo XIX a. septintojo dešimtmečio iki XXI a. pirmojo dešimtmečio.
Istorija
„Vilniaus tauro“ pradžia yra XIX a. septintajame dešimtmetyje Abelio Soloveičiko ir Isero Bero Volfo Lukiškėse įkurta alaus gamykla. Atsiskyrus Vilniaus ir Kauno gubernijoms, gamyklą nupirko Vilhelmas Šopenas. 1897 m. gamyklą įsigijo Morduchas Ovsiejus Epšteinas ir sujungė ją su 1872 m. įkurta Epšteino alaus darykla. 1897 m. kovo 28 d. Epšteinas įkūrė Vilniaus alaus darymo akcinę bendrovę „Šopen“. Pradinis bendrovės kapitalas – 350 tūkst. rublių, vėliau buvo padidintas iki 500 tūkst. rublių. Tuo metu tai buvo vienas didesnių bravorų Vakarų Rusijos imperijoje. 1914 m. per metus pagamindavo 300 tūkst. kibirų (vienas kibiras – 12,99 litro). Bravoro alus pristatytas tarptautinėse parodose Čikagoje (1898 m.), Paryžiuje (1904 m., apdovanotas Grand Prix ir aukso medaliu), Sankt Peterburge (1909 m.), Odesoje (1910 m.).[1][2][3]
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui alaus gamyba buvo nutraukta, įrenginiai demontuoti. Gamyba atkurta tik 1921 m. 1935 m. rudenį bendrovės pirmininkas Taubas ir įmonės direktorius Rozentalis, pasinaudoję ekonominiais Iljos E. Lipskio firmos sunkumais, privertė jį uždaryti Lipskio alaus ir spirito gamyklą, prižadėję išmokėti kompensaciją. Tokiu būdu XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Šopeno alaus darykla liko vienintelė alaus gamybos įmonė Vilniaus mieste.[2][4]
Antrojo pasaulinio karo metu gamykla mažai nukentėjo. Tarybų valdžia gamyklą nacionalizavo. Vėliau, prijungus jungtinę vaisvandenių fabrikų įmonę „Šaltinis“, alaus darykla tapo alaus ir mineralinio vandens kombinatu „Tauras“. XX a. šeštajame dešimtmetyje kombinatas pervadintas alaus darykla „Tauras“. Per dešimtmetį baigta dešimt metų trukusi plėtra, mechanizacija ir renovacija, leidusi pasiekti 18,5 mln. litrų per metus alaus produkciją.[3]
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kombinatas tapo Vilniaus valstybine alaus ir nealkoholinių gėrimų įmone „Tauras“, kiek vėliau – akcine bendrove „Vilniaus Tauras“, o dešimtmečiui baigiantis, „Vilniaus Tauro“ kontrolinį akcijų paketą nupirko danų koncernas „Danish Brewery Group“. XXI a. pirmajame dešimtmetyje gamyba iš Vilniaus perkelta į Panevėžį.[3]
Pastatai
Pagrindinis alaus gamyklos pastatas Lukiškėse (dabartinis adresas Aludarių g. 1 / Pakalnės g. 2) pastatytas XIX a. septintąjį dešimtmetį, buvusioje našlaičių kapinių vietoje. Vienas pastato architektų – Nikolajus Čiaginas – interjere panaudojo metalines kolonas. Ši detalė buvo naujiena ne tik Vilniuje. 2008 m. pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 31734). Numatyta mažai vertingus pastato priestatus nugriauti, atkurti originalią išvaizdą, architektūrines formas bei planinę struktūrą.[1]
AB „Šopen“ susijungus su Epšteino alaus darykla, pastarosios salyklo fabrikas, veikęs Paplaujoje, nuo 1900 m. iki 1913 m. buvo išnuomotas AB „Šopen“. Šis pastatas 2008 m. taip pat įrašytas į Kultūros vertybių registrą (32446).[1][2][5]
Tarybinei valdžiai nacionalizavus Parčevskio bravorą, tuomečiam „Taurui“ atiteko ir bravoro pastatai Raudondvaryje.
Šaltiniai
- ↑ 1,0 1,1 1,2 „Požiūris“. LRT. 2008-09-05. Suarchyvuotas originalas 2014-10-24. Nuoroda tikrinta 2014-10-17.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Dumalakas, Arūnas (2014-06-08). „Nuo Markučių kalvų atsiveria kitoks Vilnius“. lrytas.lt. Suarchyvuotas originalas 2014-10-15. Nuoroda tikrinta 2014-10-17.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 „Istorija – Tauras“. tauroalus.lt. Suarchyvuotas originalas 2014-10-21. Nuoroda tikrinta 2014-10-17.
- ↑ „Ar išliks istorinis "Szopen" arba "Vilniaus Tauro" bravoras?“. alutis.lt. 2006-01-30. Suarchyvuotas originalas 2014-10-16. Nuoroda tikrinta 2014-10-17.
- ↑ „Alaus daryklos pastatų kompleksas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-10-17.