Višnus
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Višnus (skr. विष्णु = IAST: Viṣṇu-) – vienas iš aukščiausių dievų hinduizmo mitologijoje, priskiriamas prie trejybės (trimurti) kartu su Brahma ir Šiva.
Mitologija
redaguotiVedų himnuose Višnus užima santykinai kuklią vietą, nors ir įeina į pagrindinių dievų sąrašą; brahmanuose jo reikšmė išauga ir tik epuose ir puranose jis tampa pirmaeile figūra. Indų tradicijose Višnaus vardas traktuojamas kaip „visa perveriantis“, „visa apimantis“. Kiti etimologai mano, jog Višnaus vardas yra ne indoeurpietiškos kilmės. Tikriausiai Višnus turi elementų iš substrato dar nuo laikų iki arijų. Protoindiškuose šaltiniuose iki šiol nerasta jokių užuominų apie Višnų (nebent paukščio atvaizdas ant vieno iš Harappos antspaudų, tapusio Garudos, Višnaus kinkomojo gyvūno, prototipu). Iš kitos pusės, nėra jokių tiesioginių Višnaus indoeuropietiškos ar netgi indoiranietiškos kilmės įrodymų.
Višnus minimas keliuose „Rigvedos“ himnuose, vienas iš kurių (I 154) pilnai paskirtas jam. Himnuose šlovinami trys Višnaus žingsniai, kuriais jis išmatavo žemiškąsias sferas. Senovės indų tradicijose šie trys žingsniai buvo paaiškinti, kaip Saulės judėjimas – nuo aušros per zenitą į saulėlydį arba per tris pasaulius. „Trijų žingsnių“, susijusių su Višnumi, sąvoka (mitologema) transformavosi įvairiais būdais. Viena iš svarbiausiųjų – trys Višnaus žingsniai nykštuko pavidalu, kuriais jis atėmė trijų pasaulių valdžią iš daitjų valdovo Bali (Mahabharata III 270 ir paskesni; Ramajana I 29; Vaju – purana II 36 ir kt.).
Vedose Višnus atlieka jauniausiojo Indros partnerio vaidmenį (iš čia vardas Upendra, „jaunesnysis Indra“) mite apie kovą su demonu Vritra. Šis mitas išlieka ir vėlesniuose mitologiniuose siužetuose, ir Višnus palaipsniui įgyja pagrindinį vaidmenį (iš čia vardas Atindra, „didesnis už Indrą“).
Brahmanuose mitų, susijusių su Višnumi, ratas prasiplečia. Juose Višnus atlieka žygdarbius vardan pažemintųjų ir engiamųjų, į jį kreipiasi pagalbos kritiniais atvejais net patys dievai.
Epose Višnus (Krišnos ir Ramos avatarų pavidalu) rodomas kaip centrinė figūra. Palaipsniui imama sutapatinti daugelis sampratų: iš vienos pusės, Višnus ir Narajana, iš kitos – Rama, Krišna ir kt. antropomorfiniai ir teriomorfiniai personažai, iš kurių susiformuoja Višnaus-Narajanos avatarų sistema.
Puranose vystoma trimurti koncepcija, pagal kurią ontologiškai vieningi Brahma, Višnus ir Šiva atlieka atitinkamai pasaulio kūrėjo, saugotojo ir naikintojo funkcijas. Tačiau daugelyje šios koncepcijos variantų Višnui-Narajanai teikiama didžiausia reikšmė triadoje ir skelbia Višnų absoliutu, būties šaltiniu, pagrindu ir esme. Panaši samprata sutinkama jau ir epose (pvz., Mahabharata XII 48, 17).
Viename iš mitų apie potvynį (Mahabharata III 186–187) išminčius Markandėja, kurį išgelbėjo Višnus (įgijęs dailaus jaunuolio pavadalą jis sėdi ant banjano medžio šakų), patenka į dievybės įsčias ir mato Visatą: žemę, dangų, žmones, dievus ir t. t. Tokiu būdu, pasaulis parodomas kaip Višnaus egzistencijos forma. Kitame mite apie potvynį (Mahabharata III 194), kiekvieno pasaulinio ciklo (jugos) metu įtraukia į save Visatą ir nugrimzta į miegą, gulėdamas ant slibino Šešos, plaukiojančio pasauliniame vandenyne. Kai Višnus prabunda ir ima mąstyti apie naują kūriniją, iš jo bambos išauga lotosas, o iš lotoso pasirodo Brahma, kuris tiesiogiai ir atlieka pasaulio sukūrimo aktą.
Iš kitų pasaulio kūrimo mitų, susijusių su Višnumi, reikia paminėti mitą apie pasaulinio okeano plakimą, kuriam vadovavo Višnus-Narajana. Višnus, įgijęs dailios moters pavidalą, atima iš demonų amritą ir vėliau atlieka pagrindinį vaidmenį kovoje tarp dievų ir asurų.
Višnaus avatarų kovos su blogiu motyvas sudaro daugelio mitų pagrindą. Visuose savo apsireiškimuose Višnus įasmenina energiją, kuri atlieka tvarką kosmose. Daugelyje mitologinių ir religinių – filosofinių sistemų (pvz., višnuizme) ši energija yra vadinama Višnumi ir įgyja daug pavidalų: nuo nenupasakojamo absoliuto iki asmeninio dievo, kuriam žmogus gali jausti stiprų emocionalų prieraišumo jausmą (bhakti).
Vedose Višnui suteikti antropomorfiniai bruožai: jis yra aukšto ūgio jaunuolis, „plačiai žengiantis“. „Mahabharatoje“ Višnui duodamas tarp kitų vardų ir „tas, kurio kūno neaprašysi“, bet vis dėlto Višnų aprašo įvairiopai. Vėliau susiklosčiusioje ikonografijoje Višnus vaizduojamas kaip gulintis ant slibino Šešos arba kaip apsiginklavęs jaunuolis. Vienoje iš jo keturių rankų – čakra (pažodžiui, „ratas“, „diskas“), specifinis ginklas, panašus į bumerangą, turintis antgamtišką galią, kitoje rankoje – kriauklė, trečioje – kuoka, ketvirtoje – lotosas arba lankas. Višnaus odos spalva – tamsiai mėlyna, rubų spalva – geltona, kaip ir pas jo avatarus Ramą ir Krišną, bet „Mahabharatoje“ sutinkami ir tvirtinimai, jog Višnaus oda įgauna skirtingą spalvą, priklausomai nuo jugos periodo.
Višnaus žmona – Lakšmi. Pats Višnus kai kada vadinamas Aditės ir Kašjapos sūnumi. Paprastai Višnus gyvena ant kalno Meru viršūnės (Mahabharata III 160, 17-26). Jo kinkomasis gyvūnas – paukščių valdovas Garuda.
Višnaus vardai
redaguotiVišnus turi daugybę skirtingų vardų, susijusių arba su jo savybėmis ir atributais, arba su jo žygdarbiais, kuriuose dalyvauja jis pats ar jo avatarai. „Mahabharatoje“ yra skyrius pavadintas „Himnas tūkstančiui Višnaus vardų“ (XIII 149). Svarbiausieji iš jų: Hari („rausvai rudas“, bet traktuojamas kaip „išlaisvintojas“), Govinda („piemuo“), Kešava („dievaplaukis“), Madhusudana („demono Madhu žudikas“), Murari („demono Muros priešas“), Purušottama („geriausias iš žmonių“ arba „aukščiausioji dvasia“).
