Uriah Heep
| Uriah Heep | |
 | |
| Biografija | |
|---|---|
| Kilmė | .svg){kind=small} Jungtinė Karalystė |
| Žanrai | sunkusis rokas, sunkusis metalas, progresyvusis rokas, artrokas[1] |
| Aktyvumo metai | 1969–dabar |
| Įrašų kompanija | Bronze Records, Island Records, Sanctuary Records, Mercury Records ir kitos. |
| Svetainė | www.Uriah-Heep.com |
| Nariai | |
| Mick Box Trevor Bolder Bernie Shaw Phil Lanzon Russell Gilbrook | |
Uriah Heep – Jungtinės Karalystės roko grupė, susikūrusi 1969 m. gruodžio mėn., kai įrašų prodiuseris Gerry Bron pakvietė klavišininką Ken Hensley (anksčiau grojusį grupėse „The Gods“ ir „Toe Fat“) prisijungti prie grupės „Spice“, pasirašiusios kontraktą su jo nuosava „Bronze Records“ įrašų kompanija.
Kartais dėl savo melodingų dainų ir jų firminiu ženklu tapusio daugiabalsio pritariančiojo vokalo jie juokais vadinami „sunkiojo metalo The Beach Boys“, nors grupės muzikai įtakos turėjo įvairūs žanrai: progresyvusis rokas, sunkusis rokas, sunkusis metalas, džiazas, o kartais netgi country muzika. Kaip viena iš pirmųjų grupių, sujungusių progresyvųjį roką su metalu, jie laikomi progresyviojo metalo žanro pirmtakais.
Nepaisant milžiniško populiarumo Didžiojoje Britanijoje ir žemyninėje Europoje, „Uriah Heep“ niekada nepavyko reikšmingiau įsiveržti į Amerikos rinką. Išimtis – trys jų hitai: „Easy Livin'“ iš 1972 m. albumo „Demons & Wizards“, „Sweet Lorraine“ iš 1972 m. albumo „The Magician's Birthday“ (patekusio į geriausių albumų dešimtuką Australijoje) ir „Stealin'“ iš 1973 m. albumo „Sweet Freedom“. Grupė 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išleido keletą komerciškai sėkmingų albumų, įskaitant koncertinį „Uriah Heep Live“ (1973 m.), tačiau 9-ajame dešimtmetyje jų gerbėjų ratas tiek susiaurėjo, kad JAV ir Didžiojoje Britanijoje jie praktiškai tapo kultine grupe. Tačiau „Uriah Heep“ tebeturi daug gerbėjų Vokietijoje, Nyderlanduose, Skandinavijoje, Balkanuose, Japonijoje ir Rusijoje, kur jie vis dar koncertuoja stadionuose.
Dailininkas grafikas Roger Dean sukūrė kelių grupės albumų viršelius. Įdomiausi iš jų – albumų „Demons & Wizards“ (1972 m.), „The Magician's Birthday“ (1972 m.) ir „Sea of Light“ (1994 m.) viršeliai.
Istorija: nuo 1969 iki 1985 m.
redaguotiSavo debiutiniame albume „Very 'Eavy... Very 'Umble“ (kuris Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo išleistas nurodžius tik grupės pavadinimą) grupė pademonstravo sunkų, iš vargonų ir gitarų skambesio kuriamą garsą, kurį vainikavo teatrališkas ir dinamiškas David Byron vokalas, sklandantis virš griausmingo garsų fono, kuriame girdėjosi ir akustinė gitara bei džiazo elementai. Albumo pavadinime panaudotas Dikenso personažo Uriah Heep iš romano Deividas Koperfildas, iš kurio grupė „pasiskolino“ savo pavadinimą, „firminis“ posakis („very 'umble“)[2]. Jų antrasis albumas „Salisbury“ su 16 minučių to paties pavadinimo kompozicija, įrašyta su orkestru, buvo artimesnis progresyviojo roko žanrui; šiame albume taip pat įrašyta daina „Lady in Black“. Trečiajame grupės albume „Look at Yourself“, išleistame 1971 m. pabaigoje, buvo singlas „July Morning“. Vėliau grupės sudėtis dažnai keitėsi (per laikotarpį nuo 1969 iki 1980 m. penkis kartus pasikeitė būgnininkai, keturis kartus bosininkai, du kartus vokalistai), dainų tekstuose dažnai buvo naudojamos su fantazijomis susijusios temos, buvo sukurta nemažai ilgų, iš daugelio dalių sudarytų kompozicijų, kurių autorius dažniausiai buvo Hensley, palaipsniui pradėjęs dominuoti grupėje. 1975 m. gruodžio 8 d. savo namuose Norwood Green buvo rastas miręs 27 m. amžiaus iš Naujosios Zelandijos kilęs grupės bosininkas Gary Thain, kuris perdozavo heroino.
1976 m. išėjus vokalistui David Byron (jį pakeitė John Lawton, anksčiau dainavęs vokiečių grupėje „Lucifer's Friend“), „Uriah Heep“ atsisakė su fantazijomis susijusių dainų tekstų bei iš daugelio dalių sudarytų kompozicijų ir grįžo prie tam laikotarpiui būdingo paprastesnio sunkiojo roko skambesio. 1977 m. jiems pavyko su daina „Free Me“ patekti į 40 populiariausių dainų sąrašą Australijoje, o Naujojoje Zelandijoje ji nukeliavo iki pat pirmosios vietos. Tačiau po to, kai įrašant 1980 m. albumą „Conquest“ Lawton buvo pakeistas kitu vokalistu John Sloman ir tą nepalankiai įvertino daugelis gerbėjų, Ken Hensley tų pačių metų rugsėjį nusivylęs paliko grupę prie žlugimo ribos. Gitaristui Mick Box teko po gabalėlį vėl sulipdyti grupę ir atkakliai dirbti pasikvietus naują vokalistą Pete Goalby iš „Trapeze“ grupės. Du pirmieji devintojo dešimtmečio albumai „Abominog“ ir „Head First“ pakeitė grupės skambėjimą ir sukėlė trumpalaikį susidomėjimą „Uriah Heep“ tarp jaunesnių glam metalo žanro gerbėjų.
David Byron mirė nuo epilepsijos priepuolio ir kepenų ligos 1985 m. vasario 28 d., būdamas 38 metų.
Istorija: nuo 1986 m. iki dabar
redaguoti
„Uriah Heep“ iki šiol rengia koncertinius turus ir leidžia studijinius (rečiau) bei koncertinius (dažniau) albumus. Grupės sudėtis praktiškai nesikeitė nuo 1986 m. iki 2007 m. pradžios: grupės lyderis – veteranas Mick Box, bosininkas Trevor Bolder, būgnininkas Lee „The Bear“ Kerslake bei 1986 m. atėję vokalistas Bernie Shaw ir klavišininkas Phil Lanzon. Uriah Heep koncertinių turų maršrutas paprastai driekiasi per Vokietiją, Nyderlandus, Skandinaviją, Japoniją ir Rusiją, tačiau kasmet jie grįžta su koncertais į Britaniją, kurių kulminacija – lapkričio mėn. Londone rengiama vadinamoji The Magician's Birthday „šventė“. Į šį renginį susirenka grupės gerbėjai iš įvairių šalių, dabartiniai ir buvę grupės nariai, kurie dažnai kaip svečiai pasirodo ir koncerte. Kol kas paskutinė tokia „šventė“ buvo surengta 2004 m.[3]
2001 m. gyvo garso koncerte buvo įrašytas albumas „Acoustically Driven“. Jį įrašant kaip svečiai dalyvavo Ian Anderson (fleita), Kim Chandler, Billie Godfrey ir Emma Robbins (pritariantysis vokalas), Pauline Kirke (violončelė), Liz Chi Yen Liew ir Sarah Chi Liew (smuikai), Saskia Tomkins (altas), Melvin Duffy (Havajų gitara, slide gitara) ir Steafan Hannigan (mušamieji, airiškas dūdmaišis).
Mick Box iki 2005 m. balandžio 5 d. taip pat buvo ir grupės vadybininku, o po to jį pakeitė Simon Porter.[4]
2006 m. gruodžio mėn. grupė pranešė, kad įrašinėja naują albumą, kurio prodiuseris – Mike Paxman iš „Sanctuary Records“. Albumą buvo planuota išleisti 2007 m.
2007 m. pradžioje grupę dėl pablogėjusios sveikatos turėjo palikti būgnininkas Lee Kerslake. 2007 m. kovo mėn. į grupę atėjo naujas būgnininkas Russell Gilbrook, kuris tuojau pat pradėjo dalyvauti naujojo albumo „Wake the Sleeper“ įrašuose. Šis albumas galiausiai išleistas 2008 m. birželio 2 d.
2009 m. spalio mėn. „Uriah Heep“ išleido savo 40-sioms metinėms skirtą albumą „Celebration“, į kurį sudėti nauji studijiniai dvylikos jų geriausiai žinomų kompozicijų įrašai ir dvi naujos dainos.[5] „Ši kolekcija dar kartą parodė, kad Uriah Heep nusipelno didelės pagarbos už jų praeities pasiekimus, bet dar svarbiau yra tai, jog tapo visiškai aišku, kad tai grupė, turinti ne tik garbingą praeitį, bet ir gražią ateitį“, rašė Chris Kee „Powerplay“ žurnalo 2010 m. vasario mėn. numeryje.[5] „Uriah Heep“ 2010 m. liepos 25 d. Londono Viktorijos parke „High Voltage“ festivalyje kartu su buvusiu „Whitesnake“ grupės nariu Micky Moody, grojusiu slide gitara, gyvai atliko visą 1972 m. albumą „Demons and Wizards“.[6]
2011 m. balandžio 15 d. Europoje (2011 m. gegužės 3 d. Šiaurės Amerikoje) „Uriah Heep“ išleido savo 23-jį studijinį albumą „Into the Wild“.[7]
2013 m. gegužės 21 d., sulaukęs 62 metų, mirė grupės bosininkas Trevor Bolder, sirgęs kasos vėžiu.[8]
Diskografija
redaguotiRinkiniai
redaguoti- Anthology (1986)
- Lady In Black (1994)
- The Lansdowne Tapes (1994) – grupės Spice įrašai ir ištraukos iš pirmųjų trijų Uriah Heep albumų, įrašytų 1968–1971 m.
- A Time of Revelation (1994) – keturių diskų antologija, į kurią įtraukta daug anksčiau neskelbtos medžiagos, įrašytos 1968–1995 m.
- Uriah Heep: The Collection – šešiolika dainų, įrašytų 1970–1983(2000) m.
- Remasters: The Official Anthology (2001)
- 20th Century Masters: The Millennium Collection: The Best of Uriah Heep (2001)
- Rainbow Demon: Live & In the Studio 1994–1998 (2004)
- Chapter & Verse (2005) – šešių diskų antologija, į kurią įtraukta daug anksčiau neskelbtos medžiagos, įrašytos 1968–1998 m., su knyga ir plakatu
- The Very Best of Uriah Heep (2006)
- Easy Livin': Singles A's & B's (2006) – antologija, į kurią įtraukti beveik visi grupės singlai ir keletas dainų, nepatekusių į pirminius albumus
- Loud, Proud & Heavy: The Very Best of Uriah Heep (2007) – trijų diskų rinkinys, į kurį įtrauktos dainos iš beveik visų studijinių Uriah Heep albumų, įrašytų 1970–1991 m., išskyrus Wonderworld, iš kurio, kaip nebūtų keista, nė viena kompozicija į rinkinį neįtraukta
- Celebration (2009) – nauji studijiniai dvylikos geriausiai žinomų Uriah Heep kompozicijų įrašai ir dvi naujos dainos.
Išnašos
redaguoti- ↑ allmusic Archyvuota kopija 2002-11-19 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Kirk Blows. „Uriah Heep Story“. www.uriah-heep.com. Nuoroda tikrinta 2007-03-15.
- ↑ http://uriah-heep.com/newa/eheep1305.php
- ↑ http://uriah-heep.com/newa/specialstatement.php
- ↑ 5,0 5,1 „Into the Wild“. www.workhardpr.com. Suarchyvuotas originalas 2011-07-26. Nuoroda tikrinta 2011-01-01.
- ↑ High Voltage Day Two. The rest of the bill reviewed. www.classicrockmagazine.com
- ↑ [1] Archyvuota kopija 2011-03-03 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ „Trevor Bolder, bass player for David Bowie's 70s backing band, dies aged 62“. The Guardian. 2013 m. gegužės 21 d.
