Ukrainos nepriklausomybės karai

Ukrainos nepriklausomybės karai (taip pat Ukrainos revoliucija; ukr. Українська революція) – ginkluoti konfliktai ukrainiečių etnografinėse žemėse, kilę siekiant sukurti Ukrainos valstybingumą, pakeisti šalyje nusistovėjusią tvarką. Prasidėjo po Rusijos Vasario Revoliucijos 1917 m. ir tęsėsi iki 1921-ųjų kovo. Ukrainos revoliucijos metu susikūrė nepriklausomos trumpalaikės Ukrainos Liaudies Respublika, Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika, Krymo Liaudies Respublika, marionetinė Ukrainos valstybė (Vokietijos imperijos parama) ir nemažai sovietinių valstybių. Dėl išorinės karinės agresijos ir vidinių ideologinių nesutarimų nebuvo pasiekti Ukrainos revoliucijos tikslai, tad nepavyko apginti nepriklausomybės. Įvairiu metu ginkluoti konfliktai vyko su bolševikais, Lenkija, Vokietijos imperija, Laisvąja teritorija (Machovščina). Pralaimėjus nepriklausomybės karus Ukrainos teritoriją pasidalino: Ukrainos SSR – didžioji Ukrainos dalis, Lenkija – Haličas ir Voluinė, Rumunija – Besarabija ir Bukovina, Čekoslovakija – Užkarpatė.

Nepriklausomybės paskelbimas

1917-ųjų metų kovą Kijeve sušaukta Centrinė taryba. 1918-ųjų sausio 22 d. ji paskelbė apie Ukrainos Liaudies Respublikos nepriklausomybę.

1918-ųjų vasario pradžioje Kijevą užėmė Raudonoji armija. Vasario pabaigoje rusų kariai buvo okupavę didžiąją dalį Ukrainos. Tų pačių metų kovo pradžioje išvydami rusus Ukrainą okupavo vokiečių kariai.

1918 m. balandį, Vokietijai palaikant, įvyko Centrinės Rados perversmas, kuriam vadovavo Pavlas Skoropadskis. Nuvertus Radą, nauju valstybės vadovu tapo Skoropadskis, pasivadinęs etmonu; suvažiavime priimtas naujas valstybės pavadinimas – Ukrainos valstybė. Ukrainą pradėjo valdyti Centrinių valstybių sąjunga.

Machnovščyna

Ukrainiečiai nenorėjo būti Centrinių valstybių sąjungos įtakoje, todėl pradėjo sukilimą. Kovai prieš Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos kariuomenes dabartinės Zaporožės srities teritorijoje buvo suformuoti partizanų būriai. Šis sukilimas virto anarchistine revoliucija. Nestoras Machno buvo vienas iš pagrindinių partizanų būrių organizatorių, kuriuos suvienijo į „Revoliucinę Ukrainos Sukilimo Armiją“ (RUSA), taip pat vadintą Juodąja armija (jie kovėsi su juoda anarchistų vėliava) arba machnoviečiais. Teritorija, kurią machnoviečiai paėmė savo kontrolėn, vadinosi „Machnovščina“. RUSA taip pat kovėsi prieš baltuosius ir antisemitinius pogromistus. Srityse, iš kurių machnoviečiai išvarė priešų pajėgas, valstiečiai ir darbininkai siekė panaikinti kapitalizmą ir valstybę organizuodamiesi į kaimų susirinkimus, komunas ir laisvas tarybas, iš kapitalistų ir žemvaldžių nusavindami fabrikus ir žemes.

Etmonas Skoropadskis, marionetinės Ukrainos Valstybės galva, nesėkmingai stengėsi atkovoti RUSA užimtas Ukrainos teritorijas. Po Vokietijos vakarų fronto griūties buvo atšauktas atgal į tėvynę.^{[reikalingas šaltinis]}

1918 m. kovo mėn. RUSA pavyko nugalėti vokiečius, austrus, Ukrainos nacionalistus ir Baltosios armijos dalinius.

Pirmasis Anarchistinių Grupių Kongresas, pasivadinęs „Nabat“ (varpas) priėmė penkis pagrindinius tikslus: visų politinių partijų panaikinimas, bet kokios diktatūros atmetimas, bet kokios valstybės koncepcijos paneigimas, „proletariato diktatūros“ ar „pereinamojo laikotarpio“ atmetimas, visų darbininkų savivalda per laisvas tarybas (sovietus). Tai aiškiai skyrėsi nuo bolševikų pažiūrų.

Tuo metu kovodami su baltaisiais, bolševikai laikinai sutiko su šiomis sąlygomis, bet greitai nustojo tiekti machnoviečiams svarbiausius resursus. 1921 m. rugpjūtį išvargęs Machno galiausiai išvarytas į tremtį, pabėgo į Rumuniją, tada Lenkiją ir galiausiai Paryžių. Anarchistinė „machnovščyna“ žlugo.

Ginkluotas konfliktas su lenkais

Ukrainiečių judėjimas Vakarų Ukrainoje

1918-ųjų lapkritį Haliče įvyko sukilimas, po kurio susiformavo Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika (VULR). Tuo pačiu metu Kijeve nuverstas netekęs Vokietijos paramos Skoropadskis. Įkurta Ukrainos direktorija, jos vadovu tapo diktatorius Simonas Petliūra. 1919 m. sausio 22 d. įvyko iškilmingas Ukrainos Liaudies Respublikos ir Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos susijungimas.

Karinis konfliktas

1918-aisiais atgavusi nepriklausomybę Lenkija ėmė siekti atkurti Abiejų Tautų Respubliką arba sukurti netgi už ją didesnę valstybę (žr. Tarpjūris). Lenkijai siekiant prisijungti ukrainiečių žemes 1918 m. rudenį kilo ginkluotas konfliktas tarp ULR ir VULR vienoje pusėje bei Lenkijos, Rumunijos ir Čekoslovakijos kitoje.

Kariniai veiksmai prasidėjo 1918 m. lapkričio 1 d. Konfliktas baigėsi Ukrainos pralaimėjimu 1919-ųjų vasarą, nusinešęs apie 25 tūkstančius gyvybių.

Ginkluotas konfliktas su bolševikais

1920 m. balandžio 21 d. ULR Direktorija ir Lenkija susitarė dėl sienos palei Zbručės upę ir dėl karinės sąjungos prieš bolševikus. Pagal sutartį Ukraina pripažino Haličą su plačiomis autonomijos sąlygomis Lenkijai mainais už karinę paramą kare prieš bolševikus bei ULR teritorinį neliečiamumą po karo.

1920 m. balandžio 25 d. Lenkija pradėjo didelę operaciją prieš bolševikus: pietuose puolė jungtinė lenkų ir ukrainiečių, šiaurėje vien lenkų armija. Gegužės 7-ąją užimtas Kijevas, tačiau jau mėnesio pabaigoje bolševikų armija pradėjo konrataką, po kurios užemė Kijevą, Vilnių, Minską bei daugybę kitų miestų. Lemiamą mūšį prie Vyslos rugpjūtį laimėjo lenkai, sustabdydami tolesnį bolševikų puolimą. Karas baigėsi 1921-ųjų kovą pasirašius Rygos taikos sutartį.

Taip pat skaitykite

• Rusijos pilietinis karas

Nuorodos

• Rusijos pilietis karas Archyvuota kopija 2005-12-21 iš Wayback Machine projekto. (angl.)