Smėlis – nuosėdinė uoliena, sudaryta iš nuotrupinių dalelių.

Smėlio dalelių vaizdas naudojant elektroninį mikroskopą
Vankuverio paplūdimio smėlis (2 cm² vaizdas, Kanada)
Apie Utenos mikrorajoną žr. Smėlis (Utena).

Dalelių skersmuo svyruoja nuo 0,063 mm iki 2 mm. Smėlis beveik ar visiškai nesucementuota uoliena t. y. biri, nevienalytė. Vienalytė sucementuota įvairiais cementais uoliena vadinama smiltainiu. Smėlis pagal savo kilmę gali būti fliuvioglacijalinis, jūrinis, aliuvinis (upinis), eolinis. Smėlio mineralinė sudėtis gana įvairi. Jis gali būti monomineralinis, sudarytas praktiškai iš vieno mineralo (kvarcinis, feldšpatinis ir pan.), taip pat polimineralinis – iš įvairių mineralų nuolaužų. Mineralinė smėlio sudėtis priklauso nuo fiziškai ardomų uolienų mineralinės sudėties. Jei ardomos jūrinės nuogulos ar smėlis akumuliuojasi šiltose jūrose – smėlis bus karbonatinės sudėties – klintinis smėlis, jei klostosi vulkaninės salos pakrantėse – vulkaninis smėlis. Didžioji smėlio dalis klostosi dykumose. Jose iš smėlio supūstomos didelės kopos.

Panaudojimas

redaguoti

Smėlis naudojamas betono gamyboje. Monomineraliniai smėliai, pavyzdžiui, kvarcinis, naudojami stiklo gamyboje. Taip pat smėlis naudojamas kaip abrazyvinė medžiaga, vandens filtruose.

Smėlis Lietuvoje

redaguoti

Smėlis, randamas Lietuvos teritorijoje gali būti suskirstytas į kelias grupes:

Didžiausius smėlio išteklius turi Vilniaus, Trakų, Zarasų, Varėnos, Jurbarko rajonai.[1] 2004 m. Lietuvoje buvo iškasta 2 mln. 784 tūks. t smėlio. Kvarcinio smėlio – 58 tūkst. t.


Šaltiniai

redaguoti
  1. Kavoliūtė, Filomena (2012). Lietuvos gamtinis pamatas. I dalis. Gelmės ir paviršius (PDF). Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 68. ISBN 978-609-459-046-7.