Pranas Gudynas (1919)
| Pranas Gudynas | |
|---|---|
| Gimė | 1919 m. gruodžio 27 d. Žasliai, Trakų apskritis |
| Mirė | 1979 m. rugsėjo 14 d. (59 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Vaikai | Birutė Gudynaitė |
| Veikla | muziejininkas, dailėtyrininkas, restauratorius, tapytojas |
| Partija | 1963 m. SSKP |
| Alma mater | 1946 m. Vilniaus dailės institutas |
Pranas Gudynas (1919 m. gruodžio 27 d. Žasliuose, Trakų apskritis – 1979 m. rugsėjo 14 d. Vilniuje) – Lietuvos muziejininkas, dailėtyrininkas, restauratorius, tapytojas.
Biografija
redaguotiDuktė Birutė Gudynaitė. Nuo 1937 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, 1940–1943 m. Vilniaus dailės akademijoje (iki 1941 m. Vilniaus dailės mokykla). 1942–1943 m. Dailės muziejaus konservatorius. 1946 m. baigė Vilniaus dailės institutą (Justino Vienožinskio studiją). 1948–1950 m. stažavo Centrinėse dailės kūrinių restauravimo dirbtuvėse Maskvoje, įgijo dailininko restauratoriaus specialybę.
1946 m. su kitais įsteigė LSSR dailės muziejaus restauravimo dirbtuves (nuo 1979 m. P. Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centras), dirbo jose, nuo 1950 m. šių dirbtuvių vedėjas ir LSSR dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas, 1953–1979 m. muziejaus direktorius. Jo iniciatyva įsteigti LSSR dailės muziejaus filialai:
- Vilniaus paveikslų galerija – 1956 m.; 1989 m. iš Arkikatedros perkelta į Chodkevičių rūmus, Didžioji g. 4
- Palangos gintaro muziejus – 1963 m.
- Teatro ir muzikos skyrius – 1964 m., nuo 1992 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
- Dailės parodų rūmai – 1967 m.; nuo 1992 m. Šiuolaikinio meno centras
- Klaipėdos paveikslų galerija – 1970 m.
Nuo 1958 m. Tarptautinės muziejų tarybos sovietinio komiteto narys korespondentas, LSSR dailininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas, nuo 1962 m. atsakingasis sekretorius, nuo 1966 m. Liaudies meno draugijos valdybos pirmininkas. Palaidotas Antakalnio kapinėse.[1]
Kūryba
redaguotiNutapė realistinių peizažų („Rudens peizažas“ 1959 m., „Vilnius. Neris ties Vingiu“ 1960 m., „Panemunė žiemą“ 1963 m.), portretų. Nuo 1949 m. dalyvavo dailės parodose; individualios parodos surengtos Vilniuje 1969 m. ir 1979 m. Restauravo apie 200 tapybos paveikslų. Reiškėsi kaip dailėtyrininkas, parašė straipsnių apie dailę, kultūros paminklų apsaugą, muziejininkystę.[2]
Bibliografija
redaguoti- Petras Kalpokas: monografija (su Rimtu Kalpoku), 1956 m.
- Petras Kalenda: monografija, 1956 m.
- Vilniaus valstybinis dailės muziejus (parengė). – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. – 47 p.
- Kai prabyla medis: monografinė apybraiža apie liaudies menininką Juozą Laurinkų. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. – 91 p.
- Vadovas po Vilnių (su Juozu Maceika). – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. – 386 p.
- Petras Kalpokas. – Vilnius: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1962. – 39 p.
- Vladas Eidukevičius, 1891–1941. – Vilnius, 1963. – 48 p.
- Palangos gintaro muziejus (su Stasiu Pinkumi). – Vilnius: Mintis, 1964.
- Justinas Vienožinskis: reprodukcijos. – Vilnius: Vaga, 1965.
- Palangos gintaro muziejus. – Vilnius: Mintis, 1968. – 120 p.
- Paveikslų galerija (su kitais). – Vilnius: Mintis, 1968. – 31 p.
- Vytautas Mackevičius. – Vilnius: Vaga, 1971. – 111 p.
- Palangos gintaro muziejus (su Stasiu Pinkumi). 3 papild. leid. – Vilnius: Mintis, 1974. – 80 p.
- Lietuvos tapyba: albumas, 1979 m.
- Lietuvos tapyba: albumas. – Vilnius: Vaga, 1983. – 342 p.
Įvertinimas
redaguoti- 1964 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Raimonda Bitinaitė. Pranas Gudynas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. - 13-14
- ↑ Lijana Šatavičiūtė. Pranas Gudynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. - 259 psl.
Literatūra
redaguoti- O. Mažeikienė. Pranas Gudynas – ilgametis muziejaus direktorius. Lietuvos dailės muziejaus metraštis kn. l, Vilnius, 1996.