Pataurininkis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Pataurininkis (lenk. cześnik, podczaszy , lot. subpincerna, pocillator) – vienas iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos dvaro ir žemietijų valdžios pareigūnų. Dvaro pareigūnų hierarchijoje Karūnos pataurininkis ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pataurininkis buvo ketvirti, Lenkijos karalystės žemietijų pareigūnų hierarchijoje buvo šeštas, Lietuvos – keturioliktas.
Įgaliojimai
redaguotiPareigybė Lenkijos karaliaus dvare Vakarų Europos karališkųjų dvarų pavyzdžiu atsirado apie XIII a., kai didėjant dvarams buvęs karališkųjų vyno rūsių saugotojas taurininkas tapo garbės, o vėliau ir tituliniu pareigūnu. Taurininko tiesiogines pareigas perėmė pataurininkis, kuris taip pat dažniausiai buvo vadinamas taurininku. Tačiau pataurininkio funkcijos tapo net platesnės už taurininko, Karūnos didysis pataurininkis ir Lietuvos didysis pataurininkis kontroliavo visus karaliaus stalui gėrimus tiekiančius rūsius visuose dvaruose, taip pat prie gėrimų patiekiamų patiekalų gamybą. XV a. pabaigoje taurininkas jau net nebuvo prileidžiamas prie anksčiau turėtų funkcijų, nes viską atlikdavo pataurininkis.
XVI a. ir pataurininkio pareigos tapo garbės pareigomis, jo funkcijas perėmė dvariškiai. Tik ypatingomis progomis pataurininkis karaliui pateikdavo gėrimus, prieš tai juos pats paragavęs, parodydamas, kad gėrimas nėra užnuodytas.
Dvaro pataurininkis
redaguotiDvaro taurininko ir pataurininkio titulą suteikdavo karalius jauniems, tik pradedantiems savo valstybinę karjerą turtingesniesiems bajorams didikams. Titulas buvo suteikiamas iki gyvos galvos, bajoras galėdavo savo herbą papildyti taurininko herbu ar jo detalėmis. Nuo Karūnos pataurininkio pareigų savo karjerą pradėjo būsimasis karalius Stanislovas Leščinskis.
Žemietijos taurininkas
redaguotiŽemietijos pataurinkio pareigas, o vėliau ir titulą suteikdavo karalius tos žemietijos teritorijos nuolatiniam gyventojui, turinčiam posesiją. Žemietijos pataurininkio pareigos po Liublino unijos taip pat tapo tik garbės pareigomis kunigaikštystėse, o vėliau ir pavietuose. Gavęs šias pareigas bajoras jau galėjo pradėti sudarinėti ir skelbti giminės genealogiją.