Natiurmortas

Natiurmortas (pranc. nature morte – negyvoji gamta) – dailės žanras; tapybos, kartais grafikos kūrinys, kuriame dažniausiai vaizduojami negyvi daiktai, nuskinti vaisiai, gėlės, medžioklės ar kitokios žmogaus veiklos atributai. Kartais vaizduojami ir gyvi vabzdžiai, paukščiai, žvėrys bei žmonės. Jie papildo pagrindinį motyvą. Dailininkas specialiai komponuoja daiktus, ryškina jų struktūrą, erdvinius tarpusavio santykius, siekiama spalvų, tonų bei šviesšešėlių darnumo.

William Harnett, Sena Violončelė (1886 m.)

Istorija

Pasaulyje

Senovės romėnų sienų tapyboje, mozaikoje buvo natiurmorto elementų. Artimų natiurmortui kompozicijų (vadinamojo gėlių ir paukščių žanro kūrinių) sukurta Kinijoje VII–X a. (dailininkai Siui Si, Bien Luanas, Cui Bo). Viduramžiais ir renesanso laikotarpiu Vakarų Europoje natiurmorto motyvai, dažnai turėję simbolinę reikšmę, buvo įkomponuojami į figūrines kompozcijas (J. ir H. van Eikų Nyderlanduose, A. Diūrerio, V. Stvošo, K. Vico Vokietijoje kūriniai). 1504 m. Dž. de Barbaris nutapė pirmąjį natiurmortą. XVI a. pab.–XVII a. pr. nemažai natiurmorto elementų esama P. Artseno (Nyderlandai), J. Breigelio Aksominio (Flandrija) teminėse kompozicijose. Įvairaus tipo natiurmortų sukurta XVII a. Olandijoje. Jie pasižymi tapybiškumu, spalvų ir tonų subtilumu (P. Klasas, V. Heda, V. van Alstas, J. de Hemas, V. Kalfas, A. Boschartas, B. van der Astas, A. van Bejerenas). Gėlių natiurmortus XVIII a. pr. Olandijoje kūrė R. Reiš ir J. van Heisumas.

Spalvingi, ekspresijos pilni natiurmortai buvo kuriami Flandrijoje (F. Sneidersas, D. Segersas, J. Fleitas). XVII–XVIII a. pr. natiurmorto žanras kultivuotas Italijoje (Dž. Rekas, Dž. B. Ruopolas, E. Baskenis), Ispanijoje (F. Surbaranas, D. Velaskesas, A. Pereda, Ch. Sančas Kotanas), Prancūzijoje (Ž. Šardenas, Ž. B. Udri, F. Deportas), Vokietijoje (G. Flėgelis, K. Paudis). Italų ir ispanų natiurmortai pasižymi ritmiška kompozicija, sodriu koloritu, juose ryški karavadžizmo įtaka; prancūzų natiurmortai (ypač Šardeno kompozicijos) – intymūs, laisvos kompozicijos, subtilių spalvų. Rusijoje šis žanras atsirado XVIII a. (G. Teplovas, P. Bogomolovas, T. Uljanovas). XVIII a. vid.–XIX a. pr. natiurmorto žanras kultivuotas nedaug.

Reikšmingų natiurmortų XIX a. nutapė F. Goja, E. Delakrua, G. Kurbė, impresionistai ir postimpresionistai. V. van Gogo natiurmortai ekspresyvūs ir dramatiški, P. Sezano – tapybiški ir raiškūs. Rusų dailininkai: I. Chruckis, I. Kramskojus, I. Repinas, V. Surikovas bei Kilnojamųjų dailės parodų draugijos nariai sukūrė etiudinių natiurmortų. Realistinių natiurmortų su ryškiomis socialinėmis tendencijomis sukurta XX a. (D. Rivera, D. Sikeirosas, Meksika; R. Gutūzas, Italija). Fovistinių natiurmortų, kuriuose ryškinamos emocinės ir dekoratyvinės spalvų ir faktūrų savybės, nutapė A. Matisas (Prancūzija). Ž. Brakas (Prancūzija), P. Pikasas ir Ch. Grisas (Ispanija) sukūrė kubistinių natiurmortų. Rusijoje natiurmorto žanras suklestėjo XX a. pradžioje (impresionistiniai K. Korovino, I. Grabario, romantiniai P. Kuznecovo, G. Sudeikino, dekoratyvūs I. Maškovo, R. Falko natiurmortai).

Lietuvoje

Lietuvos dailėje natiurmorto elementų pasirodė XVIII a. pab.–XIX a. pr. figūrinėse kompozicijose (dailininkai P. Smuglevičius, K. Ruseckas, V. Neveravičius). XX a. I pusėje J. Vienožinskis, P. Kalpokas, V. Vizgirda, A. Gudaitis, A. Varnas, V. Kairiūkštis, V. Eidukevičius sukūrė natiurmortų, vaizduojančių gėles, indus, lietuvių liaudies skulptūrėles. Tarybiniais metais ryškaus kolorito, emocingų natiurmortų nutapė vyresniosios (E. Jurkūnienė, L. Katinas, B. Mingilaitė, A. Petrulis, A. Savickas) ir viduriniosios kartos (V. Bičiūnas, V. Kisarauskas, G. Petrova, L. Tuleikis) dailininkai.

Galerija

• 
  „Pusryčių stalo“ natiurmortas, aut. Vilemas Klasas Heda, XVII a. olandų mokykla
• 
  Gėlių natiurmortas, aut. Vilemas van Alstas, XVII a. olandų mokykla
• 
  Natiurmortas, aut. Fransas Sneidersas, XVII a. flamandų mokykla
• 
  Natiurmortas, aut. Žanas Šardenas, XVIII a. prancūzų mokykla
• 
  Natiurmortas, aut. Polis Sezanas, XIX a. postimpresionizmas