Vikipedija

Klaus Kinski

Klaus Kinski
Tikras vardas Klaus Gunther Nakszynski
Gimė 1926 m. spalio 18 d.
Sopotas, Laisvasis Dancigo miestas
Mirė 1991 m. lapkričio 23 d. (65 metai)
Lagunitas, Kalifornija, JAV
Šalis Vokietija
Žymesni vaidmenys
El Santo
„Kulka generolui“, (1966 m.)
Drakula
„Nosferatu“, (1979 m.)
Woyzeck
„Woyzeck“ (1979 m.)
Apdovanojimai
Auksinis pelikanas
„Cartagena Film Festival“ (1980 m.)

Klausas Kinskis (vok. Klaus Kinski, tikrasis vardas – Klaus Gunther Nakszynski; 1926 m. spalio 18 d. – 1991 m. lapkričio 23 d.) – vokiečių aktorius, suvaidinęs daugiau kaip 130 filmų.

Biografija

redaguoti

Kinskis gimė vokiečių šeimoje Sopote, kuris 1920–39 m. buvo valdomas Tautų Lygos ir priklausė Dancigo miestui. Jo tėvas Bruno Nakszynski, lenkų kilmės vokietis, tapęs farmacininku po nepavykusios operos solisto karjeros,[1] o motina Susanne – slaugytoja, vietinio pastoriaus dukra. Šeimoje dar augo 3 vaikai: Inge, Arne ir Hansas-Joachimas. Jie sunkiai vertėsi ir 1931 m. persikėlė į Berlyną, tačiau ir čia padėtis nepagerėjo. Šeima gavo Vokietijos pilietybę, o Klausas 1936 m. pradėjo lankyti princo Henriko vardo gimnaziją.

Būdamas 17 metų, 1943 m. Kinskis buvo paimtas į Vokietijos kariuomenę. 1944 m. žiemą jis buvo perkeltas į Olandiją, kur pirmą kartą atsidūrė kare, tačiau jau antrąją dieną buvo sužeistas ir pateko į britų nelaisvę.[2]

Savo autobiografijoje, išleistoje 1988 m., Kinskis pateikė kitą įvykių versiją: esą jis buvo nuteistas vokiečių karo lauko teismo kaip dezertyras, tačiau sugebėjo pabėgti ir pasiduoti britų patruliui, kuris prieš tai jį sužeidė į ranką.

Po gydymo ir tardymų Kinskis buvo perkeltas į Britaniją, kur kalėjo karo belaisvių stovykloje „Camp 186“ Kolčesteryje.

Nelaisvėje jis ėmė vaidinti kitiems kaliniams, o karui pasibaigus, 1946 m. buvo grąžintas į Vokietiją, išbuvęs nelaisvėje metus ir 4 mėnesius, tačiau tėvų neberado gyvų: tėvas mirė, o motina žuvo bombardavimo metu.

Klausas ėmė vaidinti, pradžioje prisijungęs prie keliaujančios artistų trupės ir pasivadinęs Klausu Kinskiu. 1946 m. jis ėmė dirbti teatre Berlyne, tačiau po metų buvo atleistas dėl „neprognozuojamo elgesio“. Jį samdė kiti teatrai, tačiau po kurio laiko atsisakydavo paslaugų dėl neįprasto, agresyvaus ir emociškai nepastovaus elgesio. 1950 m. jis 3 dienas gulėjo psichiatrijos ligoninėje, kur jam preliminariai buvo diagnozuota šizofrenija.[3] Tuo metu jis vis rečiau buvo kviečiamas vaidinti teatre ar kine, todėl per 1955 m. net du kartus mėgino nusižudyti.

1956 m. jis nesėkmingai mėgino įsidarbinti teatre Vienoje, tačiau nesėkmės Vokietijoje atbaidė teatro vadovus. Negaudamas darbo, Kinskis ėmė skaityti monologus ir atlikti vieno asmens vaidinimus. Jo repertuare buvo Šekspyro bei Oskaro Vaildo kūriniai, ir jis gana sėkmingai keliavo su savo programa po Austriją, Vokietiją ir Šveicariją.

Kine Kinskis debiutavo dar 1948 m. filme „Morturi“. Vėliau jis dažniausiai buvo kviečiamas vaidinti juostose apie karą: „Decision Before Dawn“ (1951 m.) arba „A Time to Love and a Time to Die“ (1958 m.).

1960–70 m. jis vaidino daug Europos filmų, kuriuose paprastai tekdavo įvairių psichopatų ar neprognozuojamo elgesio veikėjų vaidmenys. Vienas įsimintiniausių Kinskio pasirodymų buvo 1965 m. filme „Daktaras Živago“ suvaidintas Gulago anarchistas.

Septintojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje jis persikėlė į Italiją, kur atliko nemažai vaidmenų tuo metu populiariuose „spageti“ vesternuose: „Keliais doleriais daugiau“ (1965 m.), „Kulka generolui“ (1966 m)., „Didžioji tyla“ (1968 m.) ir „Genijus, du bendrininkai ir naivuolis“ (1975 m.). 1981 m. Kinskis atmetė pasiūlymą vaidinti pirmajame filme apie Indianos Džounso nuotykius, nes šio scenarijus pasirodė prastas.

Vėliau aktorius sėkmingai bendradarbiavo su režisieriumi Werner Herzog ir vaidino 5 jo filmuose: „Aguirre: der Zorn Gottes“ (1972 m.), „Woyzeck“ (1978 m.), „Nosferatu the Vampyre“ (1979 m.), „Fitzcarraldo“ (1982 m.) ir „Cobra Verde“ (1987 m.).

1989 m. jis režisavo savo vienintelį filmą „Paganinis“ apie legendinį italų smuikininką, kuriame pats vaidino kartu su sūnumi Nikolai ir tuometine gyvenimo drauge Debora Caprioglio.

Kinskis mirė nuo širdies smūgio Lagunitas, Kalifornijoje. Jo palaikai buvo kremuoti, o pelenai buvo išbarstyti Ramiajame vandenyne. Iš 3 jo vaikų laidotuvių ceremonijoje dalyvavo tik sūnus Nikolai.

Šeima

redaguoti

Kinskis buvo vedęs 3 kartus:

  • 1952–1955 dainininkė Gislinde Kühbeck, dukra Pola
  • 1960–1971 aktorė Brigitte Ruth Tocki, dukra Nastasija
  • 1971–1979 Minhoi Loanic, sūnus Nikolai

1987–1989 m. jo gyvenimo partnere buvo italų aktorė Debora Caprioglio.

Visi Kinskio vaikai yra arba buvo aktoriai. Jie augo atskirai ir tarpusavyje beveik nebendrauja.

Aktorius visą savo gyvenimą buvo laikomas kontroversišku dėl savo neprognozuojamo elgesio bei didžiulio skaičiaus romanų su gerokai jaunesnėmis už save moterimis. 2013 m., praėjus daugiau kaip 20 metų po tėvo mirties, vyriausioji duktė Pola išleido biografiją „Kindermund“, kurioje tvirtino buvusi tėvo tvirkinama nuo 5 iki 19 metų.[4][5] Kita duktė Nastasija, paklausta apie save, tvirtino, kad tėvo elgesys turėjo seksualinę potekstę, tačiau intymių santykių tarp jų niekada nebuvo.[6]

Dalinė filmografija

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ Encyclopædia Britannica
  2. ↑ „Klaus Kinski“, „Variety“, 1991
  3. ↑ „Psycho-Akte von Klaus Kinski entdeckt“ Archyvuota kopija 2010-08-08 iš Wayback Machine projekto., „Bild“ , 22 July 2008
  4. ↑ Jackson, Patrick (2013-01-10). „German actor Klaus Kinski 'abused his daughter Pola'“. BBC News Online. Nuoroda tikrinta 2013-01-10.
  5. ↑ Roxborough, Scott (2013-01-09). „Klaus Kinski's Daughter Claims He Sexually Abused Her“. The Hollywood Reporter. Nuoroda tikrinta 2013-01-10.
  6. ↑ Biss, Malta (2013-01-13). „Jetzt spricht Nastassja“. Bild. Nuoroda tikrinta 2013-01-13.

Nuorodos

redaguoti
 
Vikiteka: Klaus Kinski – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Klaus_Kinski&oldid=7175929"