Istorika
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Istorika (vok. Historik) – istoriografijos teorija.
Terminas nuo XVIII a. vidurio paplito Vokietijoje kaip istorijos mokslo sinonimas. Istorika buvo suvokiama kaip jo sritis, nagrinėjanti specialiuosius mokslo pagrindus: metodiką, šaltinių kritiką, teksto kritiką, hermeneutiką, euristiką ir pan. Plg., retorika, poetika. Pirmąsyk istorikos kaip istoriografijos teorijos koncepcija Vokietijoje fiksuojama Erlangeno teologijos, poetikos ir retorikos profesoriaus Johanno Martino Chladeniuso (1710–1759) paskaitose (1749/50 m.). Tačiau istorikos pagrindus pirmąkart aiškiausiai išdėstė Johann Gustav Droysen. Anglosaksų šalyse istorika vadinama istoriografija.
Per vokiečių istoriografiją XX a. pabaigoje terminas plinta ir Lietuvoje.
Literatūra
redaguoti- Johann Martin Chladenius, Allgemeine Geschichtswisssenschaft, Leipzig, 1752.
- Joachim Lelewel, Historyka tudzież. O łatwym i pożytecznym nauczaniu historii, Wilno, 1815.
- Georg Gottfried Gervinus, Grundzüge der Historik, Leipzig, 1837.
- Johann Gustav Droysen, Grundriß der Historik, Leipzig, 1868.
- Jörn Rüsen, Für erneuerte Historik: Studien zur Theorie der Geschichtswissenschaft, Kultur und Gesellschaft, Stuttgart, 1976.
- Jörn Rüsen, Grundzüge einer Historik II: Rekonstruktion der Vergangenheit, Göttingen, 1986.
- Jörn Rüsen, Lebendige Geschichte: Grundzüge einer Historik III: Formen und Funktionen des historischen Wissens, Göttingen, 1989.
- Zenonas Norkus, Istorika, Vilnius, 1996.