Herulai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Herulai buvo germanų klajoklių gentis, III-V a. pavergta ostrogotų, hunų ir Bizantijos. Pavadinimas buvo susijęs su žodžiu grafas. Tikriausiai tai buvo pagerbiantis karinis titulas.

Herulų migracija Europoje: 1. Kilmės vieta, 2. Azovo jūra, 5. Ilyrija

Istorija

VI a. kronikininkas Jordanas pranešė tradicinę nuomonę, kad herulus labai seniai iš jų tėvynės išvijo Danijos salose ir pietų Švedijoje gyvenę danai. Pagal Prokopijų, jie palaikė glaudžius ryšius su gentainiais Tulėje (Skandinavija). Jis pasakoja, kad herulai užmušė savo karalių, kai buvo apsistoję Balkanuose, ir nusiuntė pasiuntinius į Tulę prašyti naujo karaliaus. Jų prašymas buvo patenkintas ir atvyko naujas karalius su 200 vyrų.

Herulai pirmąkart minimi Galijeno (260–268 m.) valdymo metu, kai jie lydėjo gotus, siaubusius Juodosios ir Egėjo jūrų pakrantes. Herulai 267 m. sugebėjo apiplėšti Bizantijų. Rytinė herulų teritorijos dalis po dvejų metų buvo sunaikinta Naissaus mūšyje (dabart. Serbijoje). Nuo to mūšio Markas Aurelijus gavo pravardę Gothicus. Vakarinė herulų teritorijos dalis 289 m. minima buvus prie Reino žiočių.

IV a. pabaigoje herulai buvo pavergti ostgotų. Kai Ermanariko ostgotų karalystę apie 375 m. sunaikino hunai, herulai tapo hunų imperijos pavaldiniais. Tik po hunų žlugimo 454 m. herulai sugebėjo sukurti savo karalystę pietų Slovakijoje.

Herulų karalystę sunaikino lombardai. Išlikę herulai prisijungė prie nugalėtojų ir persikėlė į Italiją, kiti pasiprašė prieglobsčio pas gepidus. Marcelinas praneša, kad, bizantiečiams Anastazijaus Cezario įsakymu tarp 512 m. birželio 29 d. ir rugpjūčio 31 d. leidus jiems persikelti, „žemės ir miestai“ Moravijoje prie Singiduno (Belgrado) ištuštėjo. Ši maža federacinė karalystė išnyko.

Įrašuose pažymima, kad herulai tarnavo Bizantijos imperatorių armijoje daugybę metų, pvz., Belisarijaus žygiuose, kai buvo atgauta daug Senovės Romos teritorijų, įskaitant Italiją, Siriją ir Šiaurės Afriką. Faras buvo įžymus to laikotarpio herulų vadas. Keletas tūkstančių herulų buvo asmeninė Belisarijaus sargyba jo karinių kampanijų metu.

Pagal Prokopijų, daug herulų sugrįžo į Skandinaviją ir įsikūrė šalia gytų. Teritorijos, kur jie apsistojo, tapatinamos su Vermlandu ar Blechingijos ir Värendo provincijomis, dviem rajonais, kur moterys turėjo tokias pat paveldėjimo teises kaip jų broliai. Kai kurios turtingos švedų šeimos save kildina iš sugrįžusių herulų.^{[reikalingas šaltinis]} Reikia pastebėti, kad tokia identifikacija nėra daug kam priimtina. Buvo spėta, kad sugrįžę herulai apgyvendino ir Islandiją.

Jokie „herulai“ nepaminėti anglosaksų, frankų, skandinavų kronikose, tad spėjama, kad jie vakaruose buvo vadinami kitaip. Encyclopædia Britannica 1911 m. pradėjo sieti „herulus“ su „earlais“, t. y., grafais, taigi žodis herulai galėjo būti titulas.

Nuo III a. pabaigos herulai (čia vadinami vakarų herulais) minimi kaip Galijos ir Ispanijos plėšikai kartu su saksais ir alemanais. Spėjama, kad jie buvo įsikūrę Reino žemupy.

Kultūriniai bruožai

Pagal Prokopijų, Cezarėjos vyskupą, herulai praktikavo kariais pagrįstus ritualinius homoseksualius santykius. Prokopijus detaliau to nenagrinėja, bet pažymi, kad jauni herulų ginklanešiai eina į mūšį netgi be skydo apsisaugoti. Tik įrodžius savo vertę jiems leidžiama vieną turėti ir taip pažymimas jų tapimas visiškai suaugusiais.^{[reikalingas šaltinis]}

Ritualinė kariais pagrįsta pederastija, manoma, buvo įprasta tarp visų indoeuropiečių.^{[reikalingas šaltinis]} Įvairios jos formos detaliai aprašytos tarp senovės graikų, skitų (kurie buvo indoiranėnais), keltų ir kitų.