Philippe Pétain

prancūzų generolas ir politinis veikėjas
(Nukreipta iš puslapio Filipas Petenas)
Philippe Pétain
Prancūzijos valstybės vadovas
F. Petenas 1941 m.
Gimė 1856 m. balandžio 24 d.
Koši a la Turas, Prancūzija
Mirė 1951 m. liepos 23 d. (95 metai)
Jė sala, Prancūzija
Sutuoktinis (-ė) Eugénie Hardon Pétain
Prancūzijos valstybės vadovas
Kiti titulai Prancūzijos maršalas
Ėjo pareigas 1940 m. liepos 11 d. (1940-07-11)1944 m. rugpjūčio 20 d. (1944-08-20)
Ankstesnis Albert Lebrun (Respublikos prezidentas)
Vėlesnis Šarlis de Golis (GPRF vadovas)
Veikla Karo ir valstybės veikėjas
Organizacijos Trečiosios Prancūzijos Respublikos vėliava Trečioji Respublika
Prancūzija Viši režimas
Pareigos Prancūzijos valstybės vadovas, ministras pirmininkas, karo ministras, kariuomenės vyriausiasis vadas
Žymūs apdovanojimai

Didysis garbės legiono kryžius Prancūzijos karinis medalis Akademinių palmių ordinas 1914–1918 m. karo kryžius 1914–1918 m. Sąjungininkų pergalės medalis 1914–1918 m. karo atminimo medalis
(atimti 1945 m. už valstybės išdavystę)

Vikiteka Philippe Pétain

Filipas Petenas (pranc. Philippe Pétain, 1856 m. balandžio 24 d. – 1951 m. liepos 23 d.) – prancūzų karinis ir politinis veikėjas, generolas.[1] Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje jam suteiktas Prancūzijos maršalo vardas. 1940–1944 m., Antrojo pasaulinio karo metu, jis vadovavo kolaboracionistiniam Prancūzijos Viši režimui. F. Petenas, kuriam 1940 m. buvo 84 metai, yra seniausias Prancūzijos valstybės vadovas.

Pirmojo pasaulinio karo metu F. Petenas vedė Prancūzijos kariuomenę į pergalę devynis mėnesius trukusiame Verdeno mūšyje.[2] Po nesėkmingo Nivelio puolimo ir vėlesnių maištų, F. Petenas buvo paskirtas vyriausiuoju vadu ir jam pavyko atkurti kariuomenės pasitikėjimą. Jis liko vadovauti iki karo pabaigos ir tapo nacionaliniu didvyriu.[2] 1925–1926 m. F. Petenas vadovavo jungtinei Prancūzijos ir Ispanijos kariuomenei Maroke per Rifų karą.[2] 1934 m. vasario–lapkričio mėnesiais ėjo karo ministro, 1939–1940 m. – ambasadoriaus Ispanijoje pareigas.[2] Tarpukariu F. Petenas buvo vadinamas „senuoju maršalu“ (le vieux Maréchal).

1940 m. birželį Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Prancūziją paskirtas vicepremjeru.[2] Artėjant neišvengiamam pralaimėjimui mūšyje dėl Prancūzijos ir ministrų kabinetui panorus prašyti paliaubų, 1940 m. birželio 16 d. ministras pirmininkas Polis Reno atsistatydino ir rekomendavo prezidentui Alberui Lebrenui, kad šis paskirtų Peteną į jo vietą. Kitą dieną Petenas tapo ministru pirmininku.[3] 1940 m. birželio 22 d. su nacistine Vokietija pasirašė Kompjeno paliaubas.[2] Tada vyriausybė trumpam persikėlė į Klermoną-Feraną, vėliau – į kurortinį Viši miestelį centrinėje Prancūzijoje. Vyriausybė balsavo už Trečiosios Prancūzijos Respublikos pakeitimą Viši Prancūzija – autoritariniu režimu, bendradarbiavusiu su Ašimi.[2][4] Vokietijai ir Italijai 1942 m. lapkritį okupavus ir nuginklavus Prancūziją, F. Peteno vyriausybė labai glaudžiai bendradarbiavo su nacistinės Vokietijos karine administracija.[4]

1944 m. rugpjūtį išlaisvinus Paryžių, F. Petenas nacių išvežtas į Vokietiją.[2] Po karo buvo teisiamas už išdavystę. Iš pradžių buvo nuteistas mirti, tačiau dėl amžiaus ir Pirmojo pasaulinio karo tarnybos bausmė (ministro pirmininko Š. de Golio sprendimu) pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.[2]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Government of the French empire. „Birth certificate of Pétain, Henri Philippe Benoni Omer“. culture.gouv.fr (prancūzų). Nuoroda tikrinta 2020-04-13.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 „Henri Philippe Pétain“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-10-15.
  3. Werth, Alexander, France 1940–1955, London, 1957, p.30.
  4. 4,0 4,1 „Viši vyriausybė“. www.istorijatau.lt. Istorija Tau. Nuoroda tikrinta 2022-10-15.
Karinis postas
Prieš tai:
Robert Nivelle
Vyriausiasis kariuomenės vadas
1917–1918
Po to:
Ferdidand Foch
Politinis postas
Prieš tai:
Paul Reynaud
Prancūzijos ministras pirmininkas
1940–1942
Po to:
Pierre Laval
Politinis postas
Prieš tai:
Albert Lebrun
Prancūzijos valstybės vadovas
1940–1944
Po to:
Charles de Gaulle