Dangaus kūnas
Astronominis objektas arba dangaus kūnas – stebimos visatos erdvėje esantis fizikinis kūnas.[1] Astronomijoje terminai „astronominis objektas“ ir „dangaus kūnas“ dažnai vartojami kaip sinonimai. Vis dėlto astronominis objektas gali reikšti ne vieną objektą, o sudėtingą struktūrą, sudarytą iš kelių kūnų ar net kitų objektų su substruktūromis (pvz. galaktiką).
Astronominių objektų pavyzdžiai – planetų sistemos, žvaigždžių spiečiai, ūkai ir galaktikos, dangaus kūnų – asteroidai, mėnuliai, planetos ir žvaigždės. Kometa gali būti identifikuojama ir kaip dangaus kūnas, ir kaip astronominis objektas: tai kūnas, kai kalbama apie sušalusį ledo ir dulkių branduolį, ir objektas, apibūdinant visą kometą su jos išsklaidyta koma ir uodega.
Astronominiai objektai, tokie kaip žvaigždės, planetos, ūkai, asteroidai ir kometos, buvo stebimi tūkstančius metų, nors ankstyvosios kultūros šiuos kūnus laikė dievais ar dievybėmis. Šiose ankstyvosiose kultūrose objektų judėjimas buvo labai svarbus, nes pagal dangaus kūnų orientuotasi, plaukiant didelius atstumus, atskiriant metų laikus ir nustatant, kada sodinti javus. Viduramžiais civilizacijos pradėjo atidžiau tyrinėti šių kūnų judėjimą. Keletas Vidurinių Rytų astronomų ėmėsi išsamaus žvaigždžių ir ūkų aprašymo ir, remdamiesi šių žvaigždžių ir planetų judėjimu, sudarydavo tikslesnius kalendorius. Europoje astronomai daugiau dėmesio skyrė prietaisams, padedantiems tyrinėti dangaus objektus, ir kūrė vadovėlius ir universitetus, kurie mokytų žmones daugiau apie astronomiją.
Per mokslo revoliuciją, 1543 m., buvo paskelbtas Mikalojaus Koperniko heliocentrinis modelis. Šis modelis Žemę kartu su visomis kitomis planetomis apibūdino kaip astronominius kūnus, skriejančius aplink Saulę, esančius Saulės sistemos centre. Johannesas Kepleris atrado Keplerio planetų judėjimo dėsnius, nusakančius astronominių kūnų bendrų orbitų savybes; šie buvo panaudoti heliocentriniam modeliui tobulinti. 1584 m. Giordano Bruno pasiūlė idėją, kad visos tolimos žvaigždės yra joms pačioms saulės. Galilėjus Galilėjus buvo vienas pirmųjų astronomų, naudojusių teleskopus dangui stebėti. 1610 m. jis stebėjo keturis didžiausius Jupiterio palydovus, dabar vadinamus Galilėjaus palydovais. Galilėjus taip pat stebėjo Veneros fazes, kraterius Mėnulyje ir saulės dėmes ant Saulės. Astronomas Edmondas Halis sugebėjo sėkmingai nuspėti Halio kometos, kuri pavadinta jo vardu, sugrįžimą 1758 m. 1781 m. seras Viljamas Heršelis atrado naują Urano planetą, pirmąją planetą, nematomą plika akimi.
19 ir 20 amžiuje naujos technologijos ir mokslo naujovės leido mokslininkams gerokai išplėsti savo supratimą apie astronomiją ir astronominius objektus. Pradėti statyti didesni teleskopai ir observatorijos, o mokslininkai fotografinėse plokštelėse pradėjo spausdinti Mėnulio ir kitų dangaus kūnų vaizdus. Buvo atrasti nauji žmogaus akiai nematomi šviesos bangos ilgiai, sukurti nauji teleskopai, kurie leido pamatyti astronominius objektus regimosios šviesos diapazone. Josefas fon Fraunhoferis ir Angelo Secchi davė pradžią spektroskopijos sričiai, leidusią nustatyti žvaigždžių ir ūkų sudėtį, dėl ko vėliau astronomai sugebėjo nustatyti dvinarių žvaigždžių masę pagal jų orbitos elementus. Kompiuteriai buvo pradėti naudoti stebint ir tiriant didžiulius astronominių duomenų kiekius apie žvaigždes, o naujos technologijos, tokios kaip fotoelektrinis fotometras, leido astronomams tiksliai išmatuoti žvaigždžių spalvą ir šviesumą pagal tai nustatyti jų temperatūrą ir masę. 1913 m. astronomai E. Hercšprungas ir H. Raselas nepriklausomai vienas nuo kito sukūrė Hercšprungo–Raselo diagramą, kuri išskirstė žvaigždes pagal jų šviesumą ir spalvą bei taip leido astronomams lengviau ištirti žvaigždes. Nustatyta, kad žvaigždės dažniausiai patenka į žvaigždžių juostą, diagramoje vadinamąpagrindinės sekos žvaigždėmis. Patobulintą žvaigždžių klasifikavimo schemą 1943 m. paskelbė Viljamas Vilsonas Morganas ir Filipas Čaildsas Kynanas, remdamiesi Hercšprungo–Raselo diagrama. Astronomai taip pat pradėjo diskutuoti, ar už Paukščių Tako yra kitų galaktikų. Šios diskusijos baigėsi, kai Edvinas Hablas identifikavo Andromedos ūką kaip kitą galaktiką kartu su daugeliu kitų, esančių toli nuo Paukščių Tako.
Visata gali būti laikoma turinčia hierarchinę struktūrą.[2] Didžiausiu masteliu pagrindinis visas struktūras apimąs komponentas yra galaktika. Galaktikos yra suskirstytos į grupes ir spiečius, dažnai esančius didesniuose superspiečiuose, kurie savo ruožtu yra susipynę išilgai didelių gijų tarp beveik tuščių tuštumų ir sudaro tinklą, apimantį stebimą visatą. [3]
Galaktikų būna įvairių formų, netaisyklingų, elipsiškų ir panašių į diską, priklausomai nuo jų formavimosi ir evoliucinės istorijos, įskaitant sąveiką su kitomis galaktikomis, kurios gali sukelti susiliejimą.[4] Daugumos galaktikų šerdyje yra supermasyvi juodoji skylė, dėl kurios gali susidaryti aktyvus galaktikos branduolys. Galaktikos taip pat gali turėti palydovus nykštukinių galaktikų ir rutulinių spiečių pavidalu.[5]
Astronominių objektų sąrašas ir skalė
redaguoti_for_wikipedia_635_x_2586.png)
Galerija
redaguoti-
Asteroidas Ida su savo palydovu -
Mimas, Saturno palydovas -
Dujinė planeta Jupiteris -
-
Kometa 67P -
Ledinė planeta Neptūnas -
Saulė (NASA observatorijos nuotrauka) -
Žvaigždė Sirijus A su baltąja nykštuke Sirijumi B -
Supernovos sprogimo liekana, Krabo ūkas -
Juodoji skylė (animacija) -
Vela pulsaras, besisukanti neutroninė žvaigždė -
-
Plejadės, padrikasis spiečius Tauro žvaigždyne -
Sūkurio galaktika -
Galaktikų spiečius -
-
Galaktikų superspiečius
.png)
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Task Group on Astronomical Designations from IAU Commission 5 (2008 m. balandžio mėn.). „Naming Astronomical Objects“. International Astronomical Union (IAU). Nuoroda tikrinta 2010-07-04.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: numeric names: authors list (link) - ↑ Narlikar, Jayant V. (1996). Elements of Cosmology. Universities Press. ISBN 81-7371-043-0.
- ↑ Smolin, Lee (1998). The life of the cosmos. Oxford University Press US. ISBN 0-19-512664-5.
- ↑ Buta, Ronald James (2007). The de Vaucouleurs atlas of galaxies. Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-82048-6.
- ↑ Hartung, Ernst Johannes (1984-10-18). Astronomical Objects for Southern Telescopes. ISBN 0521318874.