Bruno Latour

Bruno Latūras pranc. Bruno Latour
Gimė	1947 m. birželio 22 d. Bonas, Kot d'Oras, Prancūzija
Mirė	2022 m. spalio 9 d. (75 metai) Paryžius, Prancūzija
Veikla	filosofas ir mokslo sociologas
Organizacijos	Paryžiaus politikos mokslų institutas, Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykla
Pareigos	profesorius
Vikiteka	Bruno Latour

Bruno Latūras (pranc. Bruno Latour; 1947 m. birželio 22 d. – 2022 m. spalio 9 d.) – prancūzų filosofas ir mokslo sociologas, ypač žinomas už darbus tiksliųjų mokslų, technologijų ir visuomenės studijų srityje. 1982–2006 metais dėstė vienoje iš geriausių Prancūzijos inžinerijos mokyklų (pranc. École des Mines de Paris) inovacijų sociologijos centre (pranc. Centre de Sociologie de l'Innovation). Nuo 2006 m. dirbo profesoriumi Paryžiaus politikos institute (pranc. Institut d'études politiques de Paris, labiau žinomas kaip „Sciences Po“). B. Latūras taip pat buvi Šimtmečio profesorius (tai vienas iš prestižiškiausių titulų, skiriamų profesoriams) Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje.

B. Latūras yra geriausiai žinomas dėl knygų „Mes niekada nebuvome modernūs“ (1991), „Laboratorijos gyvenimas“ (kartu su Steve Woolgar, 1979) ir „Mokslas veiksme“ (1987). Nors jo mokslinės praktikos studijos vienu metu buvo siejamos su socialinio konstruktyvizmo požiūriu į mokslo filosofiją, B. Latūras yra stipriai nuo to nukrypęs. Jis yra geriausiai žinomas dėl atotrūkio nuo subjektyvaus/objektyvaus padalijimo ir požiūrio į darbą praktikoje rekonstravimo. Kartu su Michel Callon ir John Law, B. Latūras yra vienas iš pirmųjų aktorių-tinklo teorijos (angl. actor-network theory) vystytojų. Tai konstrukcionistinis metodas, kuriam įtaką darė Haroldo Garfinkelio etnometodologija, Algirdo Juliaus Greimo generatyvinė semiotika ir (pastaruoju metu) Emilio Durkheimo konkurento Gabrielio Tarde sociologija.

B. Latūro monografijos pelnė jam 10-ą vietą tarp labiausiai cituojamų knygų autorių humanitarinių ir socialinių mokslų srityje 2007 metais.

Biografija

B. Latūras buvo kilęs iš gerai žinomos vyndarių šeimos iš Burgundijos (nemaišyti su panašiai pavadintu prancūziško vyno dvaru Bordo).

Dar būdamas studentas, B. Latūras daugiausiai dėmesio skyrė filosofijai ir jam didelę įtaką darė Michel Serres. B. Latūras gavo filosofijos mokslo daktaro diplomą Tūro universitete. Vėliau susidomėjo antropologija ir ėmėsi faktinės medžiagos rinkimo Dramblio Kaulo Krante. Tai lėmė monografijos apie dekolonizaciją, rasę ir pramoninius santykius sukūrimą.

Praleidęs daugiau nei 20 metų Prancūzijos inžinerijos mokyklos inovacijų sociologijos centre Paryžiuje, B. Latūras persikėlė į Paryžiaus politikos institutą. Pastaraisiais metais jis taip pat buvo vienas iš sėkmingų meno parodų kuratorių Dailės ir medijų centre (vok. Zentrum für Kunst und Medientechnologie) Karlsrūjėje, Vokietijoje.

Apdovanojimai ir garbės titulai

2008 m. gegužės 22 d. B. Latūrui buvo suteiktas Monrealio universiteto garbės daktaro vardas organizacinės komunikacijos konferencijos proga, kuri buvo skirta Džeimso R. Teiloro (jam B. Latūras padarė reikšmingą įtaką) darbų garbei.

Holbergo premija

2013 m. kovo 13 d. B. Latūras buvo paskelbtas 2013-ųjų metų Holbergo premijos laimėtoju. Premijos komitetas teigė, jog B. Latūras „ėmėsi ambicingos modernumo analizės ir naujos, skirtingos interpretacijos bei metė iššūkį pagrindinėms sąvokoms, tokioms kaip skirtumas tarp modernaus ir prieš tai egzistavusio, gamtos ir visuomenės, žmoniško ir nežmoniško.“ Taip pat buvo pasakyta, kad B. Latūro „darbų įtaka yra akivaizdi tarptautiniu mastu ir siekia toliau nei tuometinės tiksliųjų mokslų, meno istorijos, istorijos, filosofijos, antropologijos, geografijos, teologijos, literatūros ir teisės studijos.“

2013-aisiais metais didžiausiame Norvegijos laikraštyje „Aftenposten“ Džonas Elsteris kritikavo B. Latūro pripažinimą: Klausimas, ar jis apskritai nusipelnė premijos. <…> Jei [premijos] statutai būtų naudoję naujas žinias vietoj vienos iš daugelio kaip pagrindinį kriterijų, tada jis, mano nuomone, visiškai negalėtų pretenduoti [į premiją].

Darbai

Laboratorinis gyvenimas

Po ankstyvųjų darbų B. Latūras atkreipė dėmesį į laboratorijų mokslininkus ir jų darbo metodus. 1979 metais publikuotoje knygoje „Laboratorija gyvenimas: socialinis mokslinių faktų konstravimas“ (bendraautoris – Steve Woolgar) B. Latūras apsiėmė etnografiškai tirti neuroendokrinologijos laboratoriją Salko institute. Šiame darbe autorius skeptiškai vertino mokslinio metodo naivumą, teigdamas, jog teorijų pagrįstumas negali būti vieno eksperimento pasekmė.

Laboratorijoje autoriai pastebėjo, jog tipinio eksperimento išvados dažnai būdavo neaiškios dėl metodologijos ar naudojamų instrumentų klaidų, bei, kad didžiąją dalį mokslininkų paruošimo sudaro mokymas kaip subjektyviai vertinti, kuri informacija yra vertinga, o kuri ne. B. Latūras ir Woolgar teigė, kad neparuoštiems stebėtojams visas procesas primena ne nešališką ir tikslią tiesos paiešką, o mechanizmą kaip teisingai ignoruoti informaciją, neatitinkančią vyraujančių mokslinių dogmų.

B. Latūras ir Woolgar pateikė daugiaprasmišką ir kontroversišką mokslo vaizdą. Sekdami Gaston Bachelard darbą jie tęsė mintį, jog mokslinių tyrimų rezultatai yra socialiniai laboratorijų, kuriuose yra atliekami, konstruktai, ir rezultatai negali būti siejami su išoriniu pasauliu nesusijusiu su tyrimų instrumentais ir juos interpretuojančiais protais. Autoriai teigė, jog mokslinė veikla nėra procedūrų ar principų seka, o kultūrinių, bei tikėjimo dogmų visuma. B. Latūras 1987 m. parašyta knyga „Mokslas veiksme: kaip suprasti mokslininką ir inžinierių visuomenėje“ (Science in Action: How To Follow Scientists and Engineers Through Society) yra vienas iš pagrindinių tekstų apie mokslinių žinių sociologiją, kurioje jis išdėstė savo žymiųjų antrąjį principą: „mokslininkas ir inžinierius kalba apie savo naująjį sąjungininką, kurį pats sukūrė ir apipavidalino; atstovai tarp kitų atstovų, jie naudojasi netikėtais resursais, siekdami nusverti balansą savo naudai.“

B. Latūro atradimai ir pozicija sukėlė aršų pasipriešinimą. Gross ir Levitt teigė, jog B. Latūro pozicija tampa absurdiška taikant nemoksliniame kontekste: pvz., jei grupė bendradarbių belangiame kambaryje sprendžia dilemą ar lauke lyja, ar ne ir išėję į lauką pamato krentančius lašus ir telkšančias balas, laikantis B. Latūro hipotezės lietus būtų laikomas socialiniu konstruktu. Panašios nuomonės laikėsi filosofas John Searle. Jis teigė, jog ekstremali B. Latūro užėmama „socialinio konstruktyvizmo“ pozicija yra ganėtinai skylėta, ir turi nenumatytai „komiškas pasekmes“.

Prancūzijos pasterizacija

Po mokslinių tyrimų projekto, kuriame analizuojama primatologų sociologija, B. Latūras atsižvelgė į Laboratorinio gyvenimo temas ir Mikrobai: karas ir taika (pranc. Les Microbes: guerre et paix) (išleista anglų kalba knygoje „Prancūzijos pasterizacija“ 1988 m.). Esant madingai politinei biografijai jis knygoje peržiūri vieno garsiausių Prancūzijos mokslininkų , Lui Pastero gyvenimą, karjerą bei jo atradimą – mikrobus. B. Latūras išryškina socialines jėgas darbe, Pastero karjeroje ir nevienodą manierą, kurioje ši teorija buvo priimta. Aiškiau įrodydamas ideologinius paaiškinimus, dėl kurių Pastero darbai vienose auditorijose buvo priimami lengviau nei kitose, jis siekė paneigti teiginį, kad pirmiausiai, o gal net dažniausiai mokslinių teorijų priėmimas ar atmetimas priklauso nuo eksperimento, įrodymų ar priežasčių svarbos. Kitame darbe, „Aramis, arba technologijos meilė“ (angl. Aramis, or, The Love of Technology), dėmesys sutelkiamas į nesėkmingą masinio tranzito projekto istoriją.

Mes niekada nebuvome modernūs

B. Latūro darbas „Mes niekada nebuvome modernūs: simetriniai antropologijos esė“ (pranc. Nous n’avons jamais été modernes: Essais d’anthropologie symétrique) pirmą kartą išspausdintas Prancūzijoje 1991 metais. Greitu metu jį Catherine Porter išvertė į anglų kalbą ir išspausdino 1993 metais pavadinimu „We Have Never Been Modern“.

B. Latūras paskatino antropologijos mokslo skaitytoją pergalvoti ir iš naujo įvertinti mūsų psichikos kraštovaizdį. Jis įvertino mokslininkų darbą ir svarstė mokslinių metodų svarbą žinioms ir darbui, naikindamas įvairių sričių ir disciplinų skirtumus.

B. Latūras teigė, kad visuomenė iš tikrųjų niekada nebuvo moderni ir skatino non modernizmą (arba amodernizmą) vietoj postmodernizmo, modernizmo, ar antimodernizmo. Jo pozicija buvo, kad mes niekada nebuvome modernūs ir, kad dabar vieni smulkūs padariniai atskiria Vakariečius nuo kitų kolektyvų. B. Latūras žiūrėjo į modernizmą, kaip į erą, kuri tikėjo, kad savo pabudimu panaikino visą praeitį. Jis pristatė antimodernizmo reakciją tokių subjektų kaip dvasios, racionalumo, laisvės, visuomenės, Dievo ar netgi praeities gynybą. Postmodernistai, pasak B. Latūro, taip pat pripažino modernistines abstrakcijas lyg jos būtų realios. Priešingai nei modernistai, nemodernistai atkuria požiūrio simetriją tarp mokslo ir technologijų bei visuomenės. B. Latūras taip pat nurodė, kad neįmanoma grįžti į premodernizmą, nes jis draudžia didelio masto eksperimentus, kurie buvo modernizmo privalumai.

B. Latūras taikantis atvejo studijas bandė įrodyti objekto/subjekto ir prigimties/visuomenės klaidingumą sudarytoje modernybėje, kuri siekia Platono laikus. Jis atsisakė sąvokos „ten“ esant sąvokai „čia“. Jis perteikė objekto/subjekto skirtumą kaip tiesiog nenaudojamą ir sudarė naują požiūrį į žinias, darbą ir plintančia informaciją. B. Latūras laikomas nonmodernistu žaidžiančiu kitame lauke, žymiai besiskiriantį nuo postmodernistų. Jis minėjo nežinomos teritorijos kūrimą, kuri yra daug platesnė ir mažiau polemiška ją žaismingai vadindamas Viduriniąja Karalyste.

1998 metais mokslo istorikė Margaret C. Jacob teigė, kad B. Latūro politizuota XVII amžiaus modernizmo plėtros ataskaita yra „išgalvotas pabėgimas nuo šiuolaikinės Vakarų istorijos“.