Briliantas – apdirbtas deimantas, turintis ne mažiau kaip 57 briaunas.

Briliantai
A – bendras aukštis
B – rundisto skersmuo
C – aikštelės plotis
D – karūnos aukštis
E – pavilijono gilumas
F – kojelė
G – rundisto storumas

Briliantų istorija

redaguoti

Apie briliantus yra sukurta begalė legendų ir mitų – nuo deimantų slėnių saugomų gyvačių iki paslaptingų briliantų suteikiamų galių.

Briliantai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti maždaug prieš 3000 metų Indijoje, kur jie buvo vertinami dėl savo savybės išskaidyti šviesą.

Viduramžiais briliantai kurį laiką buvo naudojami medicininiams tikslams. Taip ankstyvaisiais viduramžiais naudodamasis briliantais nesėkmingai bandė gydytis popiežius Klementas. Briliantų populiarumas viduramžiais augo ir dėl atrastų didelių deimantų, pvz., „Mėlynosios vilties“.

Vėliau didesnis dėmesys būdavo skiriamas brilianto vertei, negu jo mistinėms galiomis. Siekdami apsaugoti kasyklas nuo vagysčių jų savininkai skleidė gandus, kad neapdirbti deimantai yra nuodingi.

Šiomis dienomis, briliantai naudojami kaip brangakmeniai papuošalams arba kaip talismanai, turintys mistinių galių.

Iki šiol Indija išlieka tarp pirmaujančių šalių pagal deimantų apdirbimą.

Charakteristika

redaguoti

Yra keturi brilianto vertinimo kriterijai – 4C („keturių C“) klasifikacija: Cut (išpjovimas, šlifavimas), Clarity (skaidrumas, forma), Color (spalva), Carat (svoris, karatai)[1].

Kiekvienas akmuo lyginamas su etalonais ir gaunamas atitinkamas indeksas. Pagal Amerikoje priimtą skalę brilianto spalva reiškiama raidėmis, pagal rusišką – skaičiais nuo 1 iki 9. Kuo didesnis skaičius, tuo tamsesnis akmuo.

Išpjovimas

redaguoti
 

Išpjovimas tai charakteristika, apimanti brilianto proporcijas, briaunų kokybę ir kt. Brilianto išpjovimo kokybė gana stipriai lemia tokias charakteristikas, kaip blizgesys.

Briliantai gali būti išpjauti įvairių formų, tai priklauso tik nuo meistriškumo. Kiekviena forma yra sukurta, kad išryškintų tam tikras brilianto charakteristikas. Optimalus briaunų skaičius – 57, bet prieš pradėdamas šlifuoti juvelyras turi suteikti briliantui geometriškai taisyklingą formą – apskritimo, ovalo, kriaušės. Nuo šlifavimo kokybės priklauso, kaip akmuo žaižaruos. Apvalus akmuo labiausiai išryškina deimanto pranašumus, o stačiakampis ar ovalus sumažina atspindimos šviesos kiekį. Atitinkamai apvalus briliantas 30-50 % brangesnis.

Tradicinės briliantų formos:

  • Round – apvalus briliantas, kurį sudaro 57 arba 58 briaunos
  • Ovalovalo formos
  • Marquise – Ovalo, nusmailėjančiais galais formos. Karaliaus Liudviko XIV užsakymu sukurta forma markizei De Pompadur
  • Pearkriaušės formos
  • Emeraldstačiakampio formos
  • Princesskvadrato formos
  • Radiant – kvadrato ar stačiakampio formos su nukirstais kampais
  • Asscheraštuonkampio formos

Sutinkami įmantrių formų briliantai:

  • Heart – širdelės forma
  • Butterfly – drugelio forma
  • 21CnXXI amžius ir kt.

Skaidrumas

redaguoti

Beveik visi briliantai turi natūralių įskilimų, priemaišų, kurios blogina jo skaidrumą, o tuo pačiu blizgesį. Pagrindinis brilianto kokybės kriterijus – jo švarumo laipsnis (dėmelių dydis), kuris nustatomas pagal specialią skalę. Jei adata pradurtume popieriaus lapą, o paskui skylę padalytume į 4 dalis, gautume antruoju numeriu pažymėtą intarpo dydį. Kuo didesnis skaičius, tuo pastebimesnis defektas. Briliantų skaidrumas turi būti nustatytas naudojantis 10 kartų didinančia lupa.

Pagal Aukščiausią briliantų tarybą (HRD) briliantai pagal skaidrumą klasifikuojami:

  • LC – visiškai skaidrus briliantas.
  • VVS1/VVS2 (very very slight included) – įskilimai, intarpai, oro burbuliukai matomi 10 kartų didinančia lupa ir tik patyrusio gemologo.
  • VS1/VS2 (Very slight included) – defektai matomi 10 kartų didinančia lupa, plika akimi dar nepastebimi.
  • SI1/SI2 (Slight included) – defektus plika akimi gali pastebėti tik patyręs gemologas.
  • P1/P2/P3 – aiškiai matomi defektai, juos gali pastebėti kiekvienas.

Brilianto spalva gali kisti nuo visiškai baltos iki geltonos arba rudos. Randami rausvi, melsvi akmenys. Tačiau labiausiai vertinami absoliučiai vaiskūs ir be jokių defektų brangakmeniai. Taip pat yra spalvotų briliantų (Fancy colour). M/Z nėra fancy colour deimantai, nors atsiranda taip manančių.

Spalva graduojama naudojant abėcėlės raides nuo D iki Z:

  • D – EXC. WHITE+ (Tobulai baltas+)
  • E – EXC. WHITE (Tobulai baltas)
  • F – RARE WHITE+ (Labai baltas+)
  • G – RARE WHITE (Labai baltas)
  • H – WHITE (Baltas)
  • I/J – SLIGHTLY TINTED WHITE (Baltas su silpnu atspalviu)
  • K/L – TINTED WHITE (Baltas su atspalviu)
  • M/Z – TINTED COLOUR (Gelsvo atspalvio)

Brilianto svoris matuojamas karatais (angl. carat, santrumpa ct.) (nemaišyti su aukso grynumu). Vienas karatas lygus 0,2 gramo. Pavadinimas kilęs iš saldžiosios ceratonijos (Ceratonia siliqua, angl. carob) sėklų pavadinimo, nes senovėje šias sėklas naudojo kaip svarelius, o jų svoris būna labai artimas, vidutiniškai 0,2 gr. .

Gamtinių deimantų dydis labai įvairus. Tarp tūkstančių mažyčių grūdelių pasitaiko gana stambių kristalų, sveriančių šimtus ar net tūkstančius karatų. Dideli deimantai randami itin retai.

Kartais didelius deimantus tenka pjaustyti į daugiau dalių, taip gaunant mažesnius, bet geresnės kokybės briliantus (išgaunamas didesnis blizgesys ir skaidrumas).

Didžiausi briliantai

redaguoti
  1. Culinan I – rastas 1905 metais PAR (3106 ct). Priklausė serui Thomas Cullinan. Į 3 dalis nušlifavo broliai AsscherAmsterdamo. Didžiausia dalis – „Cullinan I“ arba „Didžioji Afrikos žvaigždė“ – yra didžiausias pasaulyje briliantas (530,2 ct).
  2. Cullinan II („Mažesnioji Afrikos žvaigždė“) – antras pasaulyje (317,4 ct) briliantas. Jis yra Britų Karūnoje. Abu Kulinanai yra Londono Taueryje.
  3. Hope – didelis mėlynas briliantas. Rastas Kollur kasykloje (Golconda, Indija) ir grubiai aptašytas pradžioje buvo 112,19 ct. Nusipirko jį prancūzų pirklys Jean-Baptiste Tavernier ir 1668 m. pardavė karaliui Liudvikui XIV. Sieur Pitau pakartotinai nušlifavo ir pagamino 67,12 ct. Pavadintas „Mėlynas karūnos deimantas“ arba „Prancūzų mėlynasis“. Ant kaklo kaspino aptaisytą auksu jį nešiojo karalius. Kai Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė po Prancūzų revoliucijos pateko į nelaisvę, briliantas buvo pavogtas. 1812 m. turbūt jis pasirodė Londone kaip „Hope“ (Vilties deimantas). Jį įsigijo karalius Jurgis IV, o po jo mirties 1830 m. už skolas parduotas privačiai. 1839 m. pasirodė Henry Philip Hope kolekcijoje. 1909 m. Pierre Carten. 1958 m. Harry Winston padovanojo Smitsono Institutui (Smithsonian institute). Per paskutinę ekspertizę jis buvo 45,52 ct ir pavadintas „Fancy dark graysh - blue“.
  4. Koh-i-noor – karališkosios Britanijos šeimos 108 ct deimantas. Išvertus iš persų kalbos reiškia „šviesos kalnas“. Pirmasis žinomas savininkas Malvos radža, Mogulų įpėdinis. „Koh-i-noor“ pavadinimą gavo, kai atiteko Nadir Šachui (Persija). Po jo nužudymo atiteko Ahmad Šachui (Afganistanas). Britanijos karalienei Viktorijai atiteko 1849 m. Princas Albertas liepė nušlifuoti ir taip jis sumažėjo nuo 186 iki 108 ct. 1936 m. buvo naujojoje Karalienės Elžbietos (Motinos) karūnoje. Pasak legendos, šis akmuo neša nelaimes jos turėtojui vyrui. Indija reikalauja grąžinti deimantą.
  5. Millenium star – priklauso DeBeers. Rastas Zaire (Mbuji Mayi regionas) 1990 m. buvo 777 ct. Dabar – 203,04 ct. Pirmą kartą Milennium kolekcija demonstruota 1999 m. su dar 11 deimantų, kurie buvo rasti kartu.
  6. Centenary – 273,85 ct kriaušės formos deimantas.
  7. Orlovas – 199,6 ct melsvai žalias deimantas, rastas Indijoje XVII a. Jis buvo nušlifuotas šacho Džehano nurodymu. 1773 m. Amsterdame jį nusipirko kunigaikštis Grigorijus Grigorjevičius Orlovas ir padavanojo Rusijos imperatorienei Jekaterinai II. Šis briliantas su apsodu įtvirtintas Rusijos valstybės skeptre. Dabar saugomas Maskvoje, deimantų fonde.
  8. Didysis Mogolas rastas 1650 m.

Taip pat skaitykite

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti

Nuorodos

redaguoti