Aristavėlės dvaras

54°52′32″š. pl. 24°11′04″r. ilg. / 54.875434°š. pl. 24.184463°r. ilg. / 54.875434; 24.184463

Aristavėlės dvaras
Dvaro rūmai
Vieta	Aristavėlė, Kėdainių rajonas
Įkurtas	XVI a.
Rūmų stilius	Barokas
Bajorų giminės	Šiukštos Zabielos Medekšos
Pastatų būklė	Perkelti į Rumšiškių liaudies buities muziejų; restauruoti
Savininkas	Rumšiškių liaudies buities muziejus

Aristavėlės dvaras (anksčiau vadintas Arvistavos dvaru) – Kėdainių rajone stovėjęs dvaras, apie 7 km į šiaurę nuo Kėdainių, kairėje kelio į Panevėžį pusėje, Obelies ir Malčiaus upelio santakoje. 1987 m. dvaras perkeltas į Rumšiškių liaudies buities muziejų.

2016 m. Aristavėlės dvaro rūmai buvo restauruoti. Tam tikslui panaudota 50 procentų autentiškų medžiagų, o tai, pasak specialistų, yra labai daug.

Istorija

Į savitą Aristavo dvaro architekturą dar XX a. pr. dėmesį atkreipė žinomas kraštotyrininkas Zigmantas Gliogeris. Savo 1907 m. išleistame veikale Budownictwo drzewne i wyroby z drzewa w dawnej Polsce Aristavo ponų rūmų statybą jis nukelia į Lietuvos-Lenkijos-Saksonijos valdovo Augusto II laikus. Tarp dvylikos kambarių išsiskyrė valgomasis, dekoruotas freskomis.^[1]

1980 m. dvaro rūmus valstybei atidavė tuometis „Sniečkaus” kolūkis. 1987 m. dvaras išardytas, vėliau pervežtas ir sandėliuotas Rumšiškių liaudies buities muziejuje, kur atstatytas 2010 m.

Buvusių rūmų vietoje 1988 m. atlikti žvalgybinio pobūdžio archeologiniai tyrimai. Pagal atliktus J. Jurginio ir A. Vojevodskaitės Ariastavėlės (Aristavos) dvaro istorinius tyrimus, Arvistos, Arvistavos, Orvistavos pavadinimas minimas kryžiuočių kronikose jau XIV a. antroje pusėje. Tai buvo regioninis – administracinis centras Upytės žemėje. XVI – XVII a. Aristavos dvarą valdė Šiukštų giminė, kuri 1700 m. jį pardavė Zabieloms. XVIII a. pabaigoje dvaras paveldėjimo keliu perėjo į Medekšų valdas. Pastarieji savininkai dvaro sodybą pertvarkė naujam gyvenimo būdui, bet išsaugojo barokinį dvaro siluetą. XIX a. dvaras buvo nuomojamas, o jo savininkai gyveno Kaune. 1940 m. Aristavėlės dvaras buvo konfiskuotas. Pokario metais dvaro rūmuose įsikūrė kolūkis, įrengti butai.

Architektūra

Statinys įkurdintas tolėliau nuo etnografinių sodybų, muziejaus teritorijos šiaurės vakariniame pakraštyje. Tai vienintelis toks išlikęs pastatas Lietuvoje. Nors dvaras tris kartus perstatytas, jis išliko gana originalus – reprezentuoja medinę rūmų architektūrą, primena istorinius įvykius ir asmenybes. Pasak vietos gyventojų, kadaise juose viešėjo ir aukšto rango Napoleono kariškiai, dideliame kamine nuo persekiojančių rusų kareivių slėpėsi septyni sukilėliai.^[2]

Rūmai nepasižymėjo dideliu masteliu ir prabanga, tačiau gerai išlaikė tipišką bajoriškos rezidencijos vaizdą, kurios palikime geriausiai atsispindi viduriniojo bajorijos sluoksnio materialinė ir dvasinė kultūra. Pastato išorė ir vidus pergyveno kelias rekonstrukcijas. Iš seniausio, baroko laikotarpio, išlikęs puošnus ekspresyvus laužytos konfigūracijos stogas su profiliuotais karniziniais apvadais. Rūmų stogas, kaip ir kitados, uždengtas drėgmei ir puvimui atspariomis drebulių skiedromis – malksnomis. Stogas laiptuotas, keturšlaitis. Buvo pakeista klasicistinė planinė struktūra ir apšildymo sistema, iš šio laikotarpio vertingiausia sienų ir lubų tapyba, susipinanti su liaudiškais motyvais. Per antrąją rekonstrukciją XIX a. pabaigoje buvo perplanuota pietrytinė rūmų dalis, pristatytas 6 kolonų portikas. Labiausiai rūmai pasikeitė ir buvo nugyventi sovietmečiu: salė ir didieji kambariai suskirstyti pertvaromis, įrengti butai, perstatytos krosnys, viename rūmų gale laikytos kiaulės.

2015 m. rudenį į dvaro sodybą atkeltas Grybų dvaro svirnas – lobynas, muziejuje stūksojęs nuo 1968 m. pavienių trobesių sektoriuje.^[3] Pirminėje vietoje (Švenčionių raj., Sarių sen.) jis stovėjo gerajame kieme atokiau nuo ponų namo, saugiu atstumu gaisro atveju. Grakščios architektūros pastatas ne tik puošė dvaro sodybą, bet ir reiškė kilmingą šeimininko statusą. Pastatas kvadratinio plano, 6 x 6 m ploto, 6 m aukščio sienomis, dviaukštis, su galerijomis. Raiškaus silueto, su laiptuotu keturšlaičiu stogu, viršuje – bumbulu.