ATR–Rusijos karas (1632–1634)
ATR-Maskvos karas (1632-1634) | |||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Priklauso: ATR-Maskvos karai | |||||||||
Michailo Šeino kapituliacija Smolenske 1634 m. | |||||||||
| |||||||||
Konflikto šalys | |||||||||
Abiejų Tautų Respublika Krymo chanatas |
Rusijos carystė | ||||||||
Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
Vladislovas IV Kristupas Radvila Jaunasis Aleksandras Korvinas Gosievskis Samoilas Sokolinskis |
Michailas Šeinas Simonas Prozorovskis | ||||||||
Pajėgos | |||||||||
apie 28 tūkst.: apie 3 000 garnizone[1] apie 11 tūkst. Gonsevskio ir Radvilos[2] apie 15 tūkst. karaliaus Vladislovo IV[3] |
23 961[4] |
ATR–Rusijos karas (1632–1634) (dažnai vadinamas Smolensko karu) – trečiasis karinis konfliktas tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos carystės. Po to, kai Rusija šiek tiek atsigavo po buvusios sumaišties, Rusijos caras Michailas I pasinaudojo po karaliaus Zigmanto Vazos mirties Abiejų Tautų Respublikoje prasidėjusiu tarpuvaldžiu, sulaužė Deulino paliaubas ir pabandė atkariauti Abiejų Tautų Respublikai šiomis paliaubomis atitekusias teritorijas, o visų pirma - užimti Smolensko tvirtovę.
Priešistorė
redaguoti1618 metais sudarytos Deulino paliaubos galiojo 14,5 metų, šiam terminui einant į pabaigą MDK bajorai 1632 m. birželio 20 d. susirinkę ir dar nepasibaigus taikos terminui paskelbė karą. Tokį sprendimą paskatino Zigmanto Vazos mirtis ir bekaralmetis Abiejų Tautų Respublikoje. Vykstantis Trisdešimtmetis karas Europoje leido Maskvai prisijungti anti-Habsburgiškoje (ir anti-katalikiškoje) koalicijoje, palaikant Švediją.
Karo eiga
redaguoti1632 m. spalio 10 d. gerai pasiruošusios rusų pajėgos, kurias sudarė iki 35 000 karių, vadovaujamos vaivados Michailo Šeino (rus. Михаил Шеин) patraukė Viazmos link. Per porą mėnesių Rusijos pajėgos užėmė Nevelį, Roslavlį, Starodubą, Počepą, Sebežą, Trubčevską, Suražą.
Gruodžio 5 d. Michailo Šeino pajėgos susirinko prie Smolensko ir iškart pradėjo apgultį. Netoliese ATR pusėje stovėjo apie 6 tūkst. karių, vadovaujami Smolensko vaivados LDK kariuomenės lauko raštininko Aleksandro Korvino Gonsievskio. Kovo mėnesį Maskvos pajėgos sulaukė apgulties artilerijos. Gegužės-birželio mėnesiais maskviečiai bandė pralaužti sieną ir užimti miestą šturmu, tačiau buvo atmušti.
Rugpjūčio mėnesį A. Gonsevskiui į pagalbą atvyko Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila Jaunesnysis, bendros pajėgos sudarė apie 11 tūkst. karių.
1633 m. rugsėjo 4 d. prie Smolensko pasirodė paties karaliaus vadovaujamos lenkų pajėgos, kurios ėmėsi veiksmų apgulčiai nutraukti. Po keleto sunkių mūšių iki spalio 3 d. Abiejų Tautų Respublikos pajėgoms pavyko nutraukti Smolensko apgultį, o mėnesio pabaigoje - apsupti ir apsiausti rusų pajėgas. Apsiausti rusai tikėjosi, kad atvyks pastiprinimas, tačiau jo nesulaukė.
Prie to prisidėjo tai, kad 1633 m. birželio viduryje Krymo totoriai, vadovaujami Mubareko Girėjaus įsiveržė į Rusiją. Tai buvo naujojo karaliaus pasiuntinybės į Krymo chanatą rezultatas. Sėkmingas totorių vasaros reidas sudavė didžiulį moralinį smūgį Rusijos kariuomenei.
1634 m. vasario 14 d. Michailas Šeinas kapituliavo.
Taikos sutartis
redaguoti1634 m. birželio mėnesį buvo sudaryta Polianovkos taikos sutartis. Iš esmės buvo paliktos ankstesnės Deulino paliaubų sąlygos, tik MDK perėjo Serpeiskas, o naujasis Lenkijos karalius Vladislovas IV atsisakė į pretenzijų į Maskvos sostą. Tačiau sutartis esminės valstybių priešpriešos nepanaikino, konfliktas atsinaujino po nepilnų poros dešimtmečių, kai 1654 m. prasidėjo ketvirtasis ATR-Maskvos karas.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Меньшиков Д. Н. Затишье перед бурей. С. 107, 117
- ↑ Меньшиков Д. Н. Затишье перед бурей. С. 112
- ↑ Прокофьев В. А., Новосельский А. А. Международное положение Русского государства в 20-30-х годах и Смоленская война 1632—1634 гг.//Очерки истории СССР. Период феодализма. XVII век. М.,1955. С.474
- ↑ «Перечневая роспись ратных людей под Смоленском 141-го года» Меньшиков Д. Н. Затишье перед бурей. Боевые действия под Смоленском в июле-августе 1633 года // Война и оружие: Новые исследования и материалы. Научно-практическая конференция 12-14 мая 2010 г. СПб., 2010. Ч. II. С. 107