1794 m. sukilimas

1794 m. sukilimas (Kosciuškos sukilimas) – sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos karalystę, vadovaujamas Tado Kosciuškos.

Sukilimu nesėkmingai bandyta išlaisvinti Lenkiją ir Lietuvą nuo Rusijos įtakos po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1793 m.) ir Targovicos konfederacijos. Sukilėliai siekė atkurti valstybę su 1772 m. sienomis ir tęsti 1788–1792 m. pradėtas reformas.

Sukilimo ištakos ir pradžia

Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas ir 1792 m. Lenkijos-Lietuvos valstybės ir Rusijos karas labai susilpnino Gegužės trečiosios Konstituciją remiantį reformų judėjimą Abiejų Tautų Respublikoje. Tuo pat metu, po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, pagrindiniai Rusijos šalininkai, susijungę į Targovicos konfederaciją taip pat susilpnėjo. Rusija, kaip aukso laisvės gynėja, rėmęsi bajorai po antrojo padalijimo šalyje buvo laikomi išdavikais, o ne didvyriais ir prieš jų valdymą susidarė rimta opozicija, tiek iš šlėktų, tiek iš miestiečių pusės.

Norėdamos susilpnintį opoziciją, Prūsijos ir Rusijos vyriausybės susitarė demobilizuoti 50 proc. Abiejų Tautų Respublikos armijos, o likusius karius įjungti į savo kariuomenes. 1794 m. kovo 12 d. generolas Antoni Madaliński, 1-osios Didžiosios Lenkijos Nacionalinės kavalerijos brigados (1500 karių) vadas atsisakė vykdyti demobilizacijos įsakymą ir patraukė iš Ostrolenkos į Krokuvą. Tai sukėlė maištų prieš rusų kariuomenę bangą visoje šalyje. Rusijos garnizonui Krokuvoje buvo įsakyta palikti miestą ir susidoroti su lenkų pajėgomis. Miestas liko neginamas.

I sukilimo etapas

Lietuvoje balandžio mėnesį sukilo bajorų vadovaujamos LDK kariuomenės dalys, balandžio 16 d. Šiauliuose paskelbtas kariuomenės sukilimo aktas, sukilėlių vadu paskelbtas Jokūbas Jasinskis. Po savaitės išvaduotas Vilnius, kuriame sudaryta Vilniaus nacionalinė gvardija (iki birželio jai vadovavo Laurynas Stuoka-Gucevičius), balandžio 24 d. Vilniaus rotušėje paskelbtas Lietuvos sukilimo aktas, sudaryta vyriausybė (Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba, LTAT) ir vykdomieji organai (deputacijos).

Sukilimo pradžioje LTAT veikė radikaliau už Lenkijos sukilėlių valdžią, griežtai baudė vidaus priešus. Gegužės mėnesį į sukilimą jau įtraukti visi visuomenės sluoksniai, sukilėliai valdė visą Lietuvą. Apie 10 000 sukilėlių laikėsi puolimo taktikos, mėgino sumušti iš Vilniaus ir Gardino besitraukiančią Rusijos kariuomenę (apie 30 000 karių). Lietuvių valdžia, siekiančia Lietuvos savarankiškumo atkūrimo, nebuvo patenkinti lenkai ir gegužės 21 d. LTAT Kosciuškos nurodymu panaikinta, birželio 4 d. atleistas vyriausiasis sukilimo vadas Jasinskis, kurį pakeitė iš Lenkijos atsiųstas Michalas Veihorskis.

II sukilimo etapas

Antrame sukilimo etape Rusijos kariuomenė pradėjo aktyvesnį puolimą, birželio 25 d. nesėkmingai šturmavo Vilnių, įsiveržė į šiaurės Lietuvą iki Linkmenų. Sėkmingai kovojo tik Žemaičių divizija, sumušusi rusus ties Saločiais, užėmusi Kuršo dalį ir Liepoją. Rugpjūčio 12 d. Vilnius kapituliavo, sukilėliai pasitraukė į Jonavą.

III sukilimo etapas

Po Vilniaus kapituliavimo didėjo nepasitenkinimas sukilimo valdžia, dalis valstiečių dezertyravo. Tačiau sukilėliams pavyko užimti Daugpilį, taip laikinai sustabdant Rusijos armijos Kauno ir Ukmergės puolimą. S. Grabovskio vadovaujami sukilėliai sugebėjo prasiveržti iš Varėnos link Minsko apylinkių, bet sukilėliams nepasinaudojus palankia padėtimi ir atitraukus pagrindines pajėgas į Užnemunę, rugsėjo pirmoje pusėje Rusijos kariuomenė užėmė Alytų, Prienus, Kauną, tačiau į Užnemunę nesiveržė. Sukilėliai čia liko iki 1794 m. rugsėjo pabaigos, vėliau juos išsklaidė Prūsijos kariuomenė.

Likusios sukilėlių pajėgos Merkio ir Nemuno tarpupyje, Gardino, Volkovysko bei Bresto apskritys buvo priversti trauktis link Varšuvos, 3 iš 4 kolonų miestą pasiekė ir prisidėjo prie Varšuvos gynybos. Lapkričio 5 d. Varšuva kapituliavo ir likę LDK sukilėliai lapkričio 16 d. išsiskirstė Radošicuose.

Sukilimo pasekmės

Lietuvos vyriausiosios tautinės tarybos nario, Mykolo Karpavičiaus, pamokslas apie sukilimą, pasakytas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, 1794

Po sukilimo 1795 m. Rusija, Prūsija ir Austrija galutinai pasidalijo LDK teritoriją, sukilimo vadai buvo terorizuojami, nedidelė dalis sukilėlių ištremta. Tiems, kurie prisiekė ištikimybę Rusijos valdžiai, užtikrintos laisvės. 1796 m. ištremtieji sukilėliai amnestuoti.

Lietuvoje vykęs sukilimas atitraukė dalį Rusijos pajėgų nuo Lenkijos sukilimo malšinimo, sukilimas sulaikė dalį jėgų, kurios galėjo būti nukreiptos slopinti Prancūzijos revoliucijai. Taip pat sužadinta lietuvių tautinė savimonė (leisti lietuviški atsišaukimai, politiniai eilėraščiai). Sukilimo metu pirmą kartą Lietuvoje į apyvartą pateko popieriniai pinigai - zlotai su Lietuvos ir Lenkijos herbais.

Šaltiniai

Tarybų Lietuvos Enciklopedija. Vyriausioji enciklopedijų redakcija. Vilnius, 1988.

Literatūra

1794 m. sukilimas Lietuvoje (sud. Eduardas Brusokas). - Vilnius: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2004.

Nuorodos

Vikiteka: 1794 m. sukilimas – vaizdinė ir garsinė medžiaga