Čilės Respublika
isp. República de Chile
Čilės vėliava Čilės herbas
Vėliava Herbas
HimnasČilės nacionalinis himnas

Čilė žemėlapyje
Valstybinė kalba ispanų
Sostinė Santjagas
Didžiausias miestas Santjagas
Valstybės vadovai
 • Prezidentas

 
Gabriel Boric

Plotas
 • Iš viso
 • % vandens
 
756 096[1] km2 (37)
2,1 %[2]
Gyventojų
 • 2021
 • Tankis
 
Didėjimas 19 678 363[3] (60)
24 žm./km2 (198)
BVP
 • Iš viso
 • BVP gyventojui
2020
Mažėjimas 245,414[4] mlrd. $ (45)
Mažėjimas 12 612[4] $ (55)
Valiuta Čilės pesas (CLP)
Laiko juosta
 • Vasaros laikas
UTC-4 ir UTC-6
UTC-3 ir UTC-5
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
Nuo Ispanijos
1810 m. rugsėjo 18 d.
1818 m. vasario 12 d.
Interneto kodas .cl
Šalies tel. kodas +56
Kirčiavimas Či̇̀lė[5]

Čilė (isp. Chile), oficialiai Čilės Respublika (isp. República de Chile) – valstybė Pietų Amerikoje. Šiaurėje ribojasi su Peru, Bolivija, o rytuose – su Argentina. Vakarinę pakrantę skalauja Ramusis vandenynas.

Istorija

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Čilės istorija.

Čilės teritorijos šiaurinės sritys buvo neatsiejama Senovės Peru civilizacijos dalis. Čia koncentravosi šios civilizacijos Pietinis ir Tolimųjų pietų regionai.

XV a. šiuos regionus į savo imperiją įjungė inkai. Čilės teritorija įėjo į vieną keturių Imperijos provincijų – Koljasuju.

1531 m. ispanai užkariavo inkų imperiją ir pradėjo žygius į pietus. Pirmieji šalyje pasirodę užkariautojai buvo Diegas de Almagras ir jo ispanų konkistadorai, kurie 1535 m. atvyko iš Peru ieškodami aukso, tačiau jiems įsitvirtinti nepavyko. Ispanams teko susidurti su šimtais tūkstančių indėnų, priklausančių įvairioms kultūroms. Šios kultūros daugiausia rėmėsi lydymine žemdirbyste ir medžiokle. Pirmąją nuolatinę europiečių gyvenvietę, Santjagą (Santiago de Nueva Extremadura), 1541 m. įkūrė Pedras de Valdivija, vienas iš Fransisko Pisaro karininkų. Nors ispanai nerado čia daug aukso ir sidabro, tačiau Čilės centrinio slėnio perspektyvos žemės ūkio plėtotei buvo svarbios ir Čilė tapo Peru vicekaralystės dalimi.

Dabartinės Čilės užkariavimas vyko lėtai, europiečiams keletą kartų teko atsitraukti spaudžiant vietos gyventojams. Per didelį mapučių sukilimą 1553 m. žuvo Valdivija ir buvo sugriauta daug kolonijos gyvenviečių. 1598 m. ir 1655 m. vėl kilo dideli sukilimai.

Judėjimas už nepriklausomybę prasidėjo 1810 m. Ispanijos sostą užėmus Napoleono broliui Žozefui. 1810 m. rugsėjo 18 d. šalyje susiformavo nuverstąjį monarchą remianti chunta. Chunta paskelbė Čilę autonomine respublika Ispanijos monarchijos sudėtyje. Išpopuliarėjo judėjimas už visišką nepriklausomybę. Ispanijos bandymas susigrąžinti pilną kontrolę sukėlė ilgas kovas. Karas tęsėsi iki 1817 m., kai Bernardas O'Higinsas, žymiausias Čilės patriotas ir Chosė de San Martinas, Argentinos nepriklausomybės kovų didvyris, persikėlė per Andus iš Argentinos ir sumušė rojalistus.

 
Salvador Allende

XIX a. pabaigoje Santjago vyriausybė sustiprino savo padėtį pietuose pajungdama mapučius ir užbaigdama prieš tris šimtmečius pradėtą šalies užkariavimą. 1881 m. vyriausybė pasirašė sutartį su Argentina, kuria patvirtintas Čilės suverenitetas Magelano sąsiauriui. Po Ramiojo vandenyno karo (18791883) su Peru ir Bolivija, Čilė beveik trečdaliu išplėtė savo teritoriją į šiaurę ir užvaldė vertingus nitratų telkinius, kurių eksloatavimas praturtino valstybę. XIX a. pabaigoje Čilėje sukurta parlamentinio tipo demokratija, bet greitai ji degeneravo į valdančiosios oligarchijos interesų gynimo sistemą. XX a. trečiajame dešimtmetyje vidurinė darbininkų klasės pakankamai sustiprėjo, kad galėtų išrinkti prezidentą reformatorių. Trečiajame dešimtmetyje taip pat išpopuliarėjo marksistinės grupės.

1924 m. įvykdytas generolo Luis Altamirano pučas pradėjo ilgą politinio nestabilumo poriodą, kuris tęsėsi iki 1932 m. Ilgiausiai veikusi to laikotarpio vyriausybė (iš viso jų buvo 10) buvo generolo Carlos Ibáñez, kuris trumpai buvo gavęs valdžią 1925 m., o vėliau faktiškai kaip diktatorius valdė tarp 1927 ir 1931 m. 1932 m. atkūrus konstitucinę tvarką iškilo stipri vidurinės klasės partija – Radikalai. Ji tapo pagrindine koalicinių vyriausybių partnere per ateinančius 20 metų. Valdant Radikalų partijai (19321952) valstybė sustiprino savo vaidmenį ekonomikoje. 1970 m. rinkimus laimėjo socialistinės partijos Unidad Popular lyderis Salvadoras Aljendė (Salvador Allende). Po ginkluoto perversmo 1973 m. valdžią perėmė Augustas Pinočetas, kurio diktatūra truko nuo 1973 iki 1990 m. Po to šalyje įsitvirtino demokratinis režimas.

Politinė sistema

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Čilės politinė sistema.
 
Nacionalinio kongreso pastatas Valparaise

Valdymo forma – parlamentinė respublika. Vykdomąją valdžią įgyvendina prezidentas, kuris skiria ministrų kabinetą. Prezidentas renkamas 6 metų kadencijai ir negali būti perrenkamas iš karto kadencijai pasibaigus.

Įstatymų leidžiamoji valdžia susideda iš dviejų rūmų parlamento: Senato ir Atstovų Rūmų (120 tiesioginiuose rinkimuose renkamų 4 metams narių)

Aukščiausioji teisminės valdžios institucija yra Aukščiausiasis Teismas. Įstatymų konstitucingumo klausimus sprendžia Konstitucinis Teismas.

Administracinis suskirstymas

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Čilės administracinis suskirstymas.

Čilė yra suskirstyta į penkiolika regionų, kurie žymimi romėnišku skaičiumi ir turi savo pavadinimus. Tam tikrą išimtį sudaro sostinės regionas, kuris žymimas „RM“ raidėmis (Región Metropolitana).

Regionų sąrašas:

 
Chile’s 15 regions.

Geografija

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Čilės geografija.
 
Subtropiniai miškai Vidurio Čilėje
 
Tundra šalies pietuose
 
Čilės šiaurė, Atakamos dykuma

Čilė išsidėsčiusi ilga juosta tarp Andų kalnų ir Ramiojo vandenyno pakrantės. Šalies plotis 15-355 km, o ilgis – net 4300 km. Kranto linijos ilgis – 6435 km. Šiaurinės ir centrinės Čilės pakrantė mažai raižyta, tačiau pietinėje – gausybė įlankų, pusiasalių, užutėkių, fjordų. Ten gausu mažų ir didesnių kalnuotų salų, sudarančių Čilės salyną. Svarbiausia jo sala – Čilojė. Pietuose yra Ugnies Žemės salynas – Čilei priklauso vakarinė Ugnies Žemės salos dalis, bei daugybė mažesnių salų (Horno, Navarino, Hostės, Santa Inesos ir kt.). Be to, Čilei priklauso keletas salų Ramiojo vandenyno platybėse: Velykų sala, Sala i Gomesas, Chuano Fernandeso, Desventuradaso salos.

Visu rytiniu šalies pakraščiu driekiasi Andų kalnai. Juose yra aukščiausia šalies vieta – Ochos del Saladas (6880 m). Pietinėje dalyje (ypač tarp 37-43° p. pl.) intensyviai pasireiškia vulkanizmas: dažni žemės drebėjimai, gausu veikiančių ugnikalnių (Ljaima, Čaitenas, Osornas, Viljarika, Hadsonas ir kt.). Šiaurinėje ir centrinėje dalyje tarp kalnų ir vandenyno driekiasi siaura lyguma, o pietuose kalnai tiesiogiai siekia jūrą. Kalnai labai turtingi iškasenomis (varis, molibdenas, salietra, geležis, cinkas, siera, auksas, sidabras ir kt.).

Dėl šalies geografinės padėties klimatas labai įvairus: šiaurėje tropinis, veikiamas šaltosios Peru srovės; temperatūra vasarą ~20-25 °C, žiemą 10-15 °C. Kritulių labai mažai (<100 mm/m.), dažnai nelyja kelerius metus iš eilės. Centrinėje dalyje būdingas subtropinis, drėgnas klimatas: temperatūra vasarą 15-25 °C, žiemą 5-10 °C, vidutinis metinis kritulių kiekis 2000–2500 mm. Toliau einant į pietus klimatas keičiasi nuo vidutinių platumų iki subantarktinio. Temperatūros vasarą svyruoja apie 10-15 °C, žiemą – apie 0-5 °C, dažnas sniegas. Kritulių gausu 2500-3000 mm, ypač Valdivijos regione 6000-7000 mm.

Šiaurinėje šalies dalyje pastovių vandens telkinių beveik nėra, didesnės upės – Loa, Lauka. Centrinėje ir pietinėje dalyse upių tinklas tankus, jos trumpos, bet labai vandeningos (Bio Bio, Akonkagva, Buenas, Valdivija, Maulė), gausu ledyninių kalnų ežerų (Cheneral Karera, Ljankihuė, O'Higinso ežeras, Rankas, Todos los Santosas ir kt.).

Šiaurinę Čilės dalį užima sausiausia pasaulyje, visiškai negyva Atakamos dykuma. Centrinėje dalyje auga krūmynai, laurų, bukų sąžalynai, daugelis teritorijų sukultūrinta, paversta vynuogynais. Pietuose auga Valdivijos drėgnieji miškai, o pačiuose pietuose, kalnų pašlaitėse – tundros augalija.

Ekonomika

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Čilės ekonomika.
 
Finansų centras Santjage

Šalies ekonomika remiasi naudingųjų iškasenų eksportu. Varis yra svarbiausia iškasena, pagal kurią šalis pirmauja pasaulyje. 15% šalies gyventojų verčiasi žemes ūkiu. Pagrindiniai žemės ūkio produktai yra vynuogės, obuoliai, kriaušės, svogūnai, avižos, šparagai, pupelės. Žvejyba ir miškų ūkis yra svarbios ekonomikos šakos.

Pagrindiniai šalies importo produktai yra nafta ir jos produktai, gamtinės dujos, įvairūs chemikalai, telekomunikacijos įranga. Be vario, šalis dar eksportuoja vaisius, žuvį, popierių, jo masę, vyną. Pagrindiniai mainų partneriai yra JAV, Kinija, Brazilija, Argentina, Pietų Korėja.

Gyventojai

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Čilės demografija.
Pagrindinis straipsnis – Čiliečiai.
 
Mapučių moterys

Dauguma Čilės gyventojų yra europiečių palikuonys.[6][7][8] Gyventojų daugumą sudaro kolonistų Ispanų, baskų palikuonys bei vėlesniais laikais imigravę Vokietijos, Prancūzija, Italija, Graikija, Šveicarija, Skandinavijos (ypač Švedijos), Jungtinės Karalystės ir Airijos, Rytų Europos (Lenkijos, Rusijos ir Kroatijos).

Vietiniai indėnai sudaro 3,2 % gyventojų. Didžioji jų dauguma – mapučiai, gyvenantys daugiausia Araukanijos regione. Šiaurėje yra aimarų, Velykų saloje gyvena rapanujai, o pietinėse salose dar išlikę keletas alakalufų.

Šalyje daugiausiai vartojama ispanų kalba, kuri yra vienintelė oficiali kalba.

Kultūra

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Čilės kultūra.

Literatūra

redaguoti

Čilės literatūra gerai žinoma pasaulyje. 1945 m. poetei Gabriela Mistral paskirta Nobelio literatūros premija ir ji tapo pirmąja autore iš Lotynų Amerikos, gavusia šį apdovanojimą. 1971 m. Nobelio literatūros premijos laureatu tapo vienas žinomiausių Čilės poetų Pablo Neruda.

1962 m. Čilėje vyko VII pasaulio futbolo čempionatas – didžiausias sporto renginys šioje šalyje. Šio čempionato metu Čilės rinktinė iškovojo iki šiol aukščiausią pasiekimą – trečią vietą.[9]

Šalyje taip pat populiarus tenisas. Žymiausias šalies tenisininkas Marcelo Riosas, kuris 1998 m. tapo pirmąja pasaulio rakete.[10]

Kita informacija

redaguoti

Išnašos

redaguoti
  1. Instituto Nacional de Estadísticas (2006 m. spalio mėn.). „Compendio estadístico 2006“ (PDF). Nuoroda tikrinta 29 November 2007.
  2. „Surface water and surface water change“. Organisation for Economic Co-operation and Development (OECD). Nuoroda tikrinta 11 October 2020.
  3. „Proyecciones de población“. www.ine.cl. Suarchyvuota iš originalo 28 August 2020. Nuoroda tikrinta 30 September 2020.
  4. 4,0 4,1 „Chile“. World Economic Outlook Database, October 2020. International Monetary Fund. Nuoroda tikrinta 25 December 2020.
  5. „Valstybių ir jų sostinių pavadinimai“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuotas originalas 2022-10-06. Nuoroda tikrinta 2022-06-23.
  6. SOCIAL IDENTITY Marta Fierro Social Psychologist.
  7. „PENSAR A LOS INDIOS, TAREA DE CRIOLLOS“ (PDF). iidh.ed.cr. Suarchyvuotas originalas (pdf) 2016-03-03. Nuoroda tikrinta 2009-03-21.
  8. Latinoamerica. Archyvuota kopija 2009-03-18 iš Wayback Machine projekto.
  9. Copas mundiales de la FIFA Archyvuota kopija 2014-12-31 iš Wayback Machine projekto.
  10. „ATP Champions Tour - Marcelo Rios“. The-ATP-Champions-Tour. Suarchyvuota iš originalo 2016-05-04. Nuoroda tikrinta 2016-12-21.

Nuorodos

redaguoti