Fenomenologija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Pridedama: is:Fyrirbærafræði |
S Nebenaudojamo skydelių datavimo šalinimas. |
||
| (nerodoma 35 tarpinės versijos, sukurtos 27 naudotojų) | |||
Eilutė 1:
{{Šaltiniai}}
'''Fenomenologija''' — [[Edmundas Husserlis|Edmundo Huserlio]] (''Edmund Husserl'', [[1859]]-[[1938]]) sukurtas [[Filosofija|filosofijos]] metodas, kuriuo siekiama aprašyti žmogaus [[Sąmonė|sąmonės]] turinį ir atskleisti jame esančių [[Fenomenas|fenomenų]] (reiškinių) esmes. „Fenomenologija“ dar vadinama visa iš Huserlio kilusi [[XX amžius|XX a.]] filosofijos kryptis. Ji buvo itin reikšminga formuojantis tokioms kryptims kaip [[egzistencializmas]] ar [[hermeneutika]]. Dėl to fenomenologais gali būti vadinami ir šių krypčių atstovai. Taip pat „fenomenologija“ perkeltine reikšme gali būti vadinamas beveik bet koks (ne tik filosofinis) sąmonėje patiriamų reiškinių aprašymas. ▼
▲'''Fenomenologija'''
==E. Huserlio fenomenologija==▼
[[Image:EdmundHusserl.jpg|thumb|Edmund Husserl]]▼
E. Huserlio tikinimu, nors apie nepriklausomą daiktų būtį ir negalime pasakyti nieko tikro, galime neabejoti tuo, kad jie tiesiogiai pasirodo mūsų sąmonėje, nesvarbu, ar mūsų patiriamas daiktas tikras, ar tik iliuzija. Į objektus galima žiūrėti ne kaip į daiktus savaime, bet kaip į formuojamus ar „numatomus“ sąmonėje. ▼
▲== E. Huserlio fenomenologija ==
Sąmonė visada yra ko nors suvokimas: mąstydami suprantame, kad mintis „nurodo“ į kokį nors objektą. Mąstymo veiksmas ir minties objektas yra vidujai susiję bei priklausomi vienas nuo kito. Sąmonė ne tik pasyviai fiksuoja pasaulį, bet ir aktyviai jį formuoja ar „numato“. Tad, siekdami tikrumo pirmiausia turime ignoruoti ar „iškelti tarp skliaustų“ visa, kas yra anapus mūsų tiesioginio patyrimo; išorės pasaulis privalo išsitekti tik mūsų sąmonės ribose. Ši vadinamoji „fenomenologinė redukcija“ yra pirmas svarbus E. Huserlio žingsnis. Visa, kas nėra „imanentiška“ sąmonei, turi būti be dvejonių atmesta; visa tikrovė, kokia ji patenka į mūsų sąmonę, tėra gryni „fenomenai“, ir tai vienintelis absoliutus faktas, nuo kurio pradėjus galima eiti toliau. Tačiau, šito mūsų keliamiems klausimams išspręsti nepakanka. Nes bemaž visa, ką aptinkame žvalgydami savo sąmonės turinį, tėra atsitiktinių fenomenų kaita, chaotiškas sąmonės srautas, ir vargu ar rasime čia nors kiek tikrumo. Vis dėlto E. Huserlio „grynieji“ fenomenai yra daugiau nei atsitiktinės individualumo apraiškos. Jie sudaro universalių esmių sistemą, nes fenomenologija kiekvieną objektą rutulioja vaizduotėje tol, kol suranda jame tai, kas nekinta. ▼
▲E. Huserlio tikinimu, nors apie nepriklausomą daiktų būtį ir negalime pasakyti nieko tikro, galime neabejoti tuo, kad jie tiesiogiai pasirodo mūsų sąmonėje, nesvarbu, ar mūsų patiriamas daiktas tikras, ar tik iliuzija. Į objektus galima žiūrėti ne kaip į daiktus savaime, bet kaip į formuojamus ar „numatomus“ sąmonėje.
▲Sąmonė visada yra ko nors suvokimas: mąstydami suprantame, kad mintis „nurodo“ į kokį nors objektą. Mąstymo veiksmas ir minties objektas yra vidujai susiję bei priklausomi vienas nuo kito. Sąmonė ne tik pasyviai fiksuoja pasaulį, bet ir aktyviai jį formuoja ar „numato“. Tad, siekdami tikrumo pirmiausia turime ignoruoti ar „iškelti tarp skliaustų“ visa, kas yra anapus mūsų tiesioginio patyrimo; išorės pasaulis privalo išsitekti tik mūsų sąmonės ribose. Ši vadinamoji „fenomenologinė redukcija“ yra pirmas svarbus E. Huserlio žingsnis. Visa, kas nėra „imanentiška“ sąmonei, turi būti be dvejonių atmesta; visa tikrovė, kokia ji patenka į mūsų sąmonę, tėra gryni „fenomenai“, ir tai vienintelis absoliutus faktas, nuo kurio pradėjus galima eiti toliau. Tačiau, šito mūsų keliamiems klausimams išspręsti nepakanka. Nes bemaž visa, ką aptinkame žvalgydami savo sąmonės turinį, tėra atsitiktinių fenomenų kaita, chaotiškas sąmonės srautas, ir vargu ar rasime čia nors kiek tikrumo. Vis dėlto E. Huserlio „grynieji“ fenomenai yra daugiau nei atsitiktinės individualumo apraiškos. Jie sudaro universalių esmių sistemą, nes fenomenologija kiekvieną objektą rutulioja vaizduotėje tol, kol suranda jame tai, kas nekinta.
''Fenomenologinis pažinimas fiksuoja'' ne pavydą ar raudonos spalvos potyrį, bet universalius šių dalykų tipus arba ''esmes'', pavydą ir raudonumą kaip tokius. Suvokti kurį nors fenomeną iki galo, išgrynintu pavidalu – reiškia perprasti, kas jame esminga ir nekintama.▼
▲''Fenomenologinis pažinimas fiksuoja'' ne pavydą ar raudonos spalvos potyrį, bet universalius šių dalykų tipus arba ''esmes'', pavydą ir raudonumą kaip tokius. Suvokti kurį nors fenomeną iki galo, išgrynintu pavidalu
==Fenomenologinė laiko samprata==▼
▲== Fenomenologinė laiko samprata ==
Žmogaus sąmonėje slypi be galo daug fenomenų. Vienas jų yra [[laikas]]. E. Huserlis sako, kad fizinis laikas nesutampa su mūsų mąstymu. Jis priklauso nuo to, kokį laiko tarpą mes mąstome kaip aktualų. Jo laiko atkarpa sudaryta iš dabarties taško. Tai, ką mes mąstome, priklauso nuo:
* '''Retencijų'''
* '''Protencijų'''
Pagal Huserlį dabartį sudaro retencijos ir protencijos suma. Ši struktūra yra pasyvi ir nereikalauja specialios refleksijos akto. Pasak istorikų, retencija ilgainiui virsta asmenine atmintimi, o protencija
Pirminė asociacija
Pasyvi protencija ir retencija sukuria laiko tolydumo įspūdį. Tolydumas
== Bibliografija ==
'''Apie fenomenologiją'''
* [[Algis Mickūnas]], David Stewart. „Fenomenologinė filosofija“.
'''Fenomenologų tekstai'''
* Algis Mickūnas „Visa aprėpianti dabartis: Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas“ (sudarė [[Arūnas Sverdiolas]]).
* Maurice Merleau-Ponty „Akis ir dvasia“ (vertė Arūnas Sverdiolas).
* Edmund Husserl „Karteziškosios meditacijos“ (vertė Tomas Sodeika).
[[Category:Filosofija]]▼
▲[[sh:Fenomenologija]]
| |||